Visa tiesa apie Požemeckį

Penktadienį draugė atsiuntė labai keistą senovinį receptą, pavadinimu Požemeckis: paimti kaimiško rūgpienio, supilti į drobinį maišelį, įdėti į skylėtą polietileninį maišelį, užkasti PO ŽEME (=požemeckis), po paros atkasti ir valgyti... Keistesnio, o kartu taip lengvai išbandomo recepto kol kas nebuvau mačiusi...

Tikriausiai nuo keistumo mane apėmė noras tą požemeckį būtinaiirkuogreičiau išbandyti. Kaimiško pieno yra turguje, maišelių rasiu, problemėlė mieste surasti švarią žemę (neužkasi gi kieme smėlio dėžėje, nes joje jau pilna sekretų...). Na, ir su žeme kaip nors susitvarkysime. Blogiausia, kad reikės laukti, kol iš pieno pasidarys rūgpienis --- tai juk taip ilgaiiiii...

Savaitgalį išvažiavom pas draugus į Dzūkiją, o čia, vos sutikusi, draugė pradėjo suokti: "pilnas šaldytuvas kaimiško pieno ir rūgpienio..." Džiaugsmas ir azartas grįžo į mano širdį! Požemeckio idėją tuoj pat paskleidžiau tarp savaitgalio dalyvių, ji buvo sutikta su tam tikru nepasitikėjimu, abejone, juokeliais, bet ir su entuziastingu noru išbandyti! Drobinio maišelio neradom, paėmėm drobinį rankšluostėlį. Į jį sukrėtėm šeimininkės išskirtą rūgpienio "mėginį" (apie pusantro litro). Viršuje rankšluostėlio galus surišome plaušine virvele. Ploną polietileninį maišelį (kokių dešimtys yra kiekviename maišelių podėlyje) subadėm adata, patikrinom, kad tikrai lengvai leidžia orą. Į šį maišelį įdėjom drobinį ir iškilmingai išnešėm į kiemą. Tada Gedas kasė duobę Rasos darže, o mes žvygavom iš laimės. Į duobę įdėjom suvyniotą rūgpienį, užkasėm, suplojom, įsmeigėm šakelę ir... liko išlaukti parą iki ragavimo. Galiu pasakyti, kad požemeckį daryti labai paprasta, bet ir labai smagu.

Savaitgalis buvo perpildytas susitikimais ir nuotykiais, bet laiks nuo laiko prisimindavom savo požemeckį, pasakojome apie jį kitiems ir vis juokėmės...

Pagaliau... atėjo valanda... Kol Gedas ieškojo kastuvo, mudvi su Rasa patyliukais pasiplovėm ir savo "lobį" iškasėm rankomis... Nupurtėm žemes, nuvilkom maišelius, iškrėtėm į lėkštę - gavosi apie 300 g požemeckio. Juokai baigėsi, prasidėjo čepsėjimas :) Požemeckis labiausiai panašus į tepamą sūrį - švelnaus skonio, minkštutėlis, kvepiantis. Jį galima dar labiau prisijaukinti, įdedant druskos, pipiriukų, peletrūno ar mairūno... Nerealiai skanu su juoda duona ir balinta rytine kava su medumi.

Tiek apie požemeckį. Kol vasara ir važiuojame į kaimelius, kol karvės duoda pieną, o žemė neįšalusi, išbandykite!

P.S. Šįryt draugė pasvarstė, kažin kaip senais laikais tą požemeckį darydavo - lietuvės gi neausdavo poli-etilenų... Pagalvojau, gal jį dėdavo į dvigubą drobę: svarbu, kad ištekėtų sunka, o viduje liktų turinys. Nes viskas, kas į požemeckį ateina iš žemės, yra gera. Dabar gi mes sukultūrinti: poli-etileniniai, poli-propileniniai... Ir žemė gal jau kažkiek poli-ne ta... Tai tik mano spėjimas, dėl tos dvigubos drobės...

P.P.S. Procesą fotografavo mobiliaku, gal bus nuotraukų. Bet kol jų sulauksiu, gal tu pasidarysi požemeckį?.. :)

Medis, kuris juokiasi, svajoja, žaidžia...

Likus vos dienai iki "Mezgimo viešumoje diena"/ "Tebūnie naktis" ir paskelbto kultūrinio mezgimo projekto, susirūpinau, kad reikia kažkaip specialiai visam šiam reikalui pasiruošti... Todėl per pietus apėjau artimiausias siūlų parduotuves, nusipirkau beveik luminescensinės spalvos siūlų, vakare juos išvyniojau ir nunėriau tris kvadratus - tai bus MEDŽIUI nuo manęs. Katė vėl nesuprato, ko aš čia taip stengiuos, todėl kartais "patikrindavo", o mano tempai po to žymiai sulėtėdavo...

Iš ryto dar prigriebiau kadaise pradėto ir niekadanesibaigiančio megztinio gabalus, dėl sąžinės ramumo pietums iškepiau lazanją ir jau prieš 11 entuziastingai sveikinausi su Sonata Kudirkos aikštėje, širdyje džiaugdamasi, kad šį kartą esu viena iš pirmųjų...

Pradžių pradžia

Pradėjo rinktis Mezgimo zonos fanės, trumpi persimetimai apie šįbeitą ir prasidėjo kūrybiniai pliūpsniai...

Čia vienas iš būdų, kaip "apgauti" dekolte (hmmm, kartais, pasirodo, reikia apgauti). Dar beveik tortinės rožytės, megzti lapai, ažūriniai nėriniai, spalvoti mezginiai, vintage... Po truputį jungiami į formas, kurios tuoj pat nutūps ant MEDŽIO šakų... Komanda natūraliai pasiskirstė į modeliuotojas ir siuvėjas, taigi veiksmas vyko pilnu tempu.

Nuo savęs galiu pasakyti, kad jau seniai buvau tokiame kūrybiniame transe, kai nesinori nei valgyti, nei gerti --- nieko, tik kuo greičiau pamatyti rezultatą... Penkios valandos prasisuko tarsi akimirksniu. Ir tik kai jau beveik baigėm supratau, kad esu baisiai alkana ir taip pat pavargusi...

Ir štai:

Mūsų MEDIS

KITOKIOS šakos

"Colosale", - šaukia prancūzės ir iš karto puola fotografuotis...
Dešinėje - "pražydęs" stulpas

Jaunesnysis brolis

Detalė - augam

Detalė - šliaužiam, bet švelniai

Detalė - rožytė :)

Na, ką dar galėčiau pasakyti... Jei sako, kad vyras turi pasodinti medį, tai gal moteris --- jį apmegzti?... "Jį" - tai ką: medį, ar vyrą?.. Nesvarbu...

Myliu šį medį, apsiūtą kažkada išgalvotais, iščiupinėtais, nuo laukimo (bet ne nuo laiko) pasenusiais lopais. Spinduliuojantį šilumą ir spalvas. Stebinantį ir džiuginantį.

Jei tu gyveni Vilniuje ir prie jo dar nebuvai, tai tik tavo apsisprendimas: ar rasi laiko žaidimui, ar ne. Aš tau linkiu jį pamatyti, nors man tai ir nesvarbu.

Aš džiaugiuosi, kad prie jo pridėjau ranką ir bent akimirkai papuošiau miestą. Kažkas net nusifotografavo ar atsiduso eidamas pro šalį. Ir tikrai nusišypsojo.

Aš labai myliu šį medį.

Grįždama prisėdau po liepa, kvėpdama kone drimbantį medų:

Ačiū ačiū... už kiekvieną lopą, taip gražiai sugulantį į naują paveikslą

Orchidėjų šeštadienis

Pernai netyčia išgirdau, kad prie Žaliųjų ežerų auga orchidėjos... Šiemet įkyrokai pristojau prie Živilės, kuri apie visus Lietuvos augaliukus žino viską (net lotyniškus jų pavadinimus) ir nenurimau tol, kol ji parašė sms: JOS žydi... Paklausiau, pasakyk kur, aš nueisiu pažiūrėti. Ragelyje stojo tyla (man pasirodė, kad Živilė juokiasi), tada ji pasakė: gerai, aš tave nuvesiu... Nieko nelaukdamos, išsiruošėme į žygį. Prisijungė kvatoklė Gražvydė, taigi pradžia žadėjo gerumus ir smagumus...

Pakeliui apžiūrėjome kas penktą pakelės augaliuką ir išklausėme be galo įdomių Živilės istorijų apie juos, bet, atsiprašau, neatsimenu.
Staiga Živilė metėsi šonan ir parodė mums neišvaizdų stiebą su rusvais žiedais, kurį aš jau iš tolo įvertinau kaip nereikšmingą džiūveną, nevertą dėmesio...

"Čia orchidėja" - sako Živilė. Iš tiesų, įsižiūrėjus į žiedus, abejonių neliko... Bet tik įsižiūrėjus, tiesa?

Orchidėja lietuviškaikuklioji

Toliau, kiekvienais metais privaloma tvarka, nufotografavau:

Baltesnė už balčiausią sniegą

Akrobatė, bet vistiek tinginė

Raibuliai vandenyje...

... ir danguje

Pagaliau!!! Sunkiai pastebimos. Sunku patikėti, kad čia JOS. Iš pirmo žvilgsnio panašios į vilkdalgius:

Čia nesuprantu: ar pakalnutes fotografavau...

...ar orchidėjas:

Šūkčiojom iš džiaugsmo, lakstėm po apžėlusį mišką, ieškodamos dar ir dar... Živilė sako, kad jas teisingiausia vadinti Plačialapėm klumpaitėm ar Plačialapėm rausvuolėm, bet yra iš orchų giminės...

Tai yra tikriausios lietuviškos Orchidėjos, panašios į iščiustytas gražuoles, kurias gausiai auginame ant palangių. Tik šiek tiek smulkesnės ir auga miške --- gražios, paslaptingos, vylingos...

Kaip jas rasti? Nuo bebrų pusiau pagraužto medžio su trim brūkšniais, paėjus 10 metrų, dairytis dešinėje...

Kelionė atgal buvo poilsinga, su maudynėmis Žaliame ežere, sėdėjimu po liepomis(!) ir plepėjimu apie širdžiai mielus dalykus. Lėta, jauku, gaivu, gera, paprasta, saugu

Grįžusios gėrėme vyną, kavą, džiaugėmės šia diena, susitikimu, žiūrėjome Mano Afrikos nuotraukas ir kalbėjome apie tai, kad Afrikoje žmonės iš (atsiprašau) šūdonieko pasidaro šventę, o pas mus dažnai iš šventės pasidaro (atsiprašau) šūdąnieką. Prisiminiau Zanzibaro laikrodį, kuris visada rodo geriausią laiką, mano gerą laiką Afrikoje, kasdien, ir šiandien, ir dabar...

Eilinį kartą įsitikinau, kad dažniausiai pats pasirenki, kaip jaustis.
Tai, kaip jautiesi, atsispindi bent dvigubai:

Ar saulė šviečia jai, ar lyja - jinai sapnuos paskendus miega
mauruoto liekno viduryje baltesnė už balčiausią sniegą

Apsibezdėjusios žuvys

Užvakar Vytas grįžo iš žvejybos ir parvežė žuvų!!! Apėmė didelis džiaugsmas net dėl trijų priežasčių: A) kad išvažiavo žuvauti, nes labai tą mėgsta; B) Patyrė žuvieskibimo malonumą. C) Šviežios žuvys MAN yra labai skanu.

Šiaip Vytas žuvų nevalgo ir iš tolo jų vengia nuo vaikystės. Kai vaikai dar buvo visai maži, eidavome pasivaikščioti į Vingio parką. Pro pirmą Vilniuje savitarnos parduotuvę IKI Žvėryne. Dažnai užsukdavome. Aš vaikščiodavau tarp lentynų, apsalusi kilnodama prancūziškas prekes ir svajodama, kada galėčiau jų įpirkti namams. Vytas gi, iš prigimties VisoPasaulioDraugas, ieškodavo, su kuo galėtų pasisveikinti. Atrado žuvytes. Tos žuvytės buvo pusiau paskersti karpiai, kurie klusniai gulėjo ant padėklo, bet vis dar kvėpavo. Kai priėjo Vytas ir pradėjo su jais kalbėtis, vienas karpis ėmė spurdėti ir visaip tampytis. Vytas žviegdamas išlėkė iš parduotuvės ir tą dieną jo meilė žuvims baigėsi... ilgam...

Dabar grįžkime į užvakar ir įsivaizduokime, kaip Vytas parveža namo žuvis ir gauna pasiūlymą jas valyti... Džiaugsmo nebuvo, bet nebuvo ir murmėjimų, kas mane labai nustebino. Ištraukę žuvytes, ėmėm spėlioti, kaip jos vadinasi. Variantų buvo įvairių, todėl pavadinome tiesiog Žuvimis. Tikriausiai tai kuojos, bet neįrodyta. Parodžiau kaip valyti, valosi lengvai, taigi vaikinas ėmėsi darbo ir laiks nuo laiko perklausdavo, kokia čia problema valyti žuvis. Na, problema in general yra lakstantys žvynai ir smarvė. Bet jis dar nesuprato, ką reiškia ešerys... :)

Nuo sofkutės stebėjau susikaupusį Žuvis rakinėjantį sūnų ir vos galėjau sulaikyti juoką... Desperatiškai skusti ešerį, netrukus hmmmm... neužilgo "šypsojosi" kaip Jis:

Vytas ir Ešerys (nuotrauka necenzūruota)

Kai net šypsena nepadėjo, nusprendė paklausti Močiutės, ką su tuo ešeriu daryti. Močiutė atsiduso, kad "vargas, tau vargas... Dieduko žuvis valydavau aš...".

Gavau paklausimą, kodėl nevalau žuvų. "Nes aš ne žvejo žmona, o mama", - pasakiau. Nors iš tikrųjų galvoju, kad žuvis turi valyti tas, kas jas gaudo. Geriausia, kad namo parvežtų išdarinėtas, tereikėtų jas perplauti ir iškepti. Jei kas nors galvoja kitaip, tegul valo žuvis ir džiaugiasi :)

Kadangi Močiutė patarimų dėl ešerio nedavė, paklausė Google. Išsirinko du variantus: A) vienas žvejys rodo, kaip įpjauna ešerį ties nugaros peleku, paskui dviem pirštukais mikliai nulupa odą su visais žvynais. Gaunasi baveik gatavas file... (jauti jėgą?) B) Kitas pataria panardinti ešerį į verdantį vandenį, o paskui nulupti skūrą su visais pelekais. Vytas nusprendžia išbandyti abu: jei nepavyks A, pribaigs su B.

Vėl triūsia ties ešeriu, rezultate turim ešerienos košę su skūra, kaulais ir nuo apvirimo suminkštėjusia mėsa. Prabangusis ešerys iškilmingai keliauja į šiukšlių dėžę, o Vytas, baigęs valyti žuvis, su palengvėjimu atsidūsta. Ir paniekinamai drebia: "Apsibezdėjusios žuvys..."

Bet --- jis mėgsta jas žvejoti :)

Velykos

Velykos visiems negalėjusiems verkti

ir tiems, kur skaudėjo ir rytą, ir naktį;

Velykos, prabylančios geliančiai tylai,

kurčiojo juokui ar pasmerkto bylai -

prisikelia viskas - kartoji minutei:

išlikti, išrėkti, išmelsti ir būti

akivaizdoj To, Kurs buvimą mūs laiko

per laiką, už laiko, laike ir po laiko.

(iš br. Arūno pasveikinimo).

Prisikėlimo freska iš Kristaus kapo bazilikos Jeruzalėje.

Šviesaus džiaugsmo

Eglynų suknelė

Pradžia.

Akių uždėjimas

Vienintelis būdas pradėti yra suimti pirštais siūlą ir užnerti kilputę. Ir eini toliau. Kaip gyvenime. Ne kiekviena pradžia vienoda: yra daugybė būdų akims užnerti. Turi bandyti ir žiūrėti, kaip geriausia. Bet nepaisant to, kokį metodą pasirinksi, išlieka vienas panašumas: arba mėgini, arba ne. Todėl užnerk kilpą, po to užnerk dar visą eilę tokių kilpų ir tada kitu virbalu išmegzk per jas akis. Akių užnėrimas yra ne tik įgūdžio, bet ir tikėjimo savimi šuolis.*

Ardymas

Kai taip atsitinka, reikia tik atleisti.*

Mezginio nuėmimas

Mezginys ant virbalų amžinai nekabos. Ilgainiui jis turi tapti savarankiškas.*

Dalių susiuvimas (man nereikėjo, nes suknelė besiūlė. Bet ši tiesa jai tinka :)

Niekada nesuklysi, jei susiuvusi mezginį, paguldysi jį ant lyginimo lentos ir garais išlaidysi visas raukšles, kad rankdarbis įgytų glotnią, išbaigtą išvaizdą. Kartais norisi tik kurį laiką žiūrėti į mezginį, kuo ilgiau matyti jį naują ir tobulą.*

Nusimegzto drabužio vilkėjimas

Kiekviena darbo akimirka veda tave į priekį, kiekviena išmegzta akis viena akimi artina pabaigą. Kartais sekasi blogiau, bet visada seksis ir geriau. Kai apsivelki savo rankomis nusimegztą drabužį, apsiauti save meile ir dar visa meile, įdėta iki tavęs. Mat tikrasis pasiekimas yra didžiuotis tuo, ką padarei. Aš didžiuojuosi.*

Tai EGLYNŲ suknelė: dėl spalvų, tylos, ošimo, paslapties, patirties, atminties, kvapų, minčių, stabtelėjimų. O kur eglynai?.

Jie suknelėje

P.S. Viskas, kas pažymėta *, yra iš Kate Jacobs knygos "Penktadienio vakaro mezgimo klubas". Patikrinta asmenine patirtimi.
P.P.S. Absuliučiai nerealūs siūlai Noro (vilna, šilkas, Kids mohera ir šiek tiek sintetikos). Aišku, kad iš Mezgimo zonos :)

Mano Afrika: dala dala

Su viešbučiu susitvarkėm, kitas privalomas punktas - turgus. Iki jo reikia važiuoti mikriuku (swahili kalba - dala dala).

Į dala dala keleivių lipa tiek, kiek telpa. Kad jų tilptų daugiau, ant praėjimo įrengtos atverčiamos sėdynės. Konduktorius dažnai važiuoja pusiau persisvėręs laukan, o kai keleivių daug, jis beveik kabo išorėje, tik kažkokiu stebuklingu būdu išsilaiko ir dar sugeba rėkauti, koks maršrutas... Kai nori, kad susimokėtum už kelionę, pradeda čepsėti lūpomis arba saujoje barškinti monetas. Kam tie žodžiai...

Miesto ribose dala dala kainuoja 300 TZS, tai yra mažaug penktadalį USD. Zanzibare tarpmiestinis dala dala kainavo 2000 TZS --- važiavau apie 60 km, apie 2 valandas. Su dala dala nuvažiuoti galima faktiškai bet kur, reikia tik šiek tiek save perauklėti. Kaip jau sakiau, žmonių čia lips tiek, kiek telpa, todėl privati erdvė lieka tik dvasine dimensija. Teks atlaikyti smalsius vietinių žvilgsnius (iš pradžių gelbėjo saulės akiniai, paskui dzin). Keliai ne idealūs, eismo taisyklės dažniausiai - susitarimo reikalas, todėl vairuotojas labiau stengiasi ne nuvežti, o nuvažiuoti --- kartais jaučiausi ne kaip keleivė, o kaip malka, kelio duobių ritmu šokinėjanti beveik iki lubų. Mieste dala dala važiuoja gana dažnai, o Zanzibare patyriau, kad  grafikas tik apytikriai nuspėjamas. Iš pagrindinio Akmens miesto dala dala išvyksta maždaug 40 minučių tikslumu, bet kada nuvažiuos į galutinį punktą priklauso nuo to, kiek reikės stoviniuoti prie turgų ir parduotuvėlių, kiek maišų ar armatūros sukrauti/ iškrauti, kiek siuntinukų, laiškų perduoti ir pan.

Dala dala Zanzibare

Todėl įsėdus į dala dala reikia tiesiog būti kelyje - dairytis pro langą, kalbėtis su vietiniais (jei maršrutas ilgesnis, kas nors būtinai užkalbins), ką nors įsivaizduoti... Negalvoti apie kelionės tikslą, nes nebūtinai jis bus toks, kokį planavai. Nei apie laiką, nes jis čia visada geriausias.

Jei su visu tuo, ką aprašiau, gali susitaikyti, dala dala neabejotinai yra pigiausia, lanksčiausia ir, kaip parodė patirtis, kupina siurprizų transporto priemonė. Aš susitaikiau, todėl vietoj 100 USD, kuriuos palikdavo keliaujantys taksi, už tą patį maršrutą mokėdavau 1,3 USD...

Ir dar tas Afrikos jausmas...