Mimikrija

Antanas arba nesuvokiama atmintis

Su Antanu dirbau beveik prieš 25 metus, po to reikalų neturėjom, tik ypatingai retai susitikę gatvėj persimesdavom vienu-kitu žodžiu.  Bet va anądien ėmė ir prireikė Antano telefono...

Internetas -- kurčias ir nebylus. Skambinu draugei, kuri irgi dirbo kartu. Sakau, gal atsimeni Antano telefoną? "Tu gal išprotėjai?.. aš ką vakar valgiau neatsimenu..." - ir prunkščia. Žinau, kad ji ne tik ką valgė, bet ir kad turi eiti į kiną ne visada atsimena, tai nenustebau. Klausyk, sakau, aš atsimenu kažkokį telefoną 8XXXXX811 (susakau skaičius). Nežinau apie ką jis, gal Antano?.. Ji vėl prunkščia. Ar Antano nežinau, sako, bet kažkodėl man jis girdėtas, bet neatsimenu...

Skambinu 8XXXXX811. Atsiliepia vyriškis. Cha cha, buvusios TOS darbovietės direktorius (hm, štai kieno telefonas įrašytas mano atmintin :)... Aš vėl jam apie Antaną. Jis sako, kad įmonėje buvo trys telefonai su gale "11". Žinau dar vieną, sakau, pono I.:  8XXXXX611. Teliko prisiminti trečią. Buvęs direktorius patyli ir sako: nežinau, ką tai reiškia, bet kažkodėl išeina tokia skaičių seka 8XXXXX711, net nežinau ar panašu į telefoną... Užsirašiau, pažiūrėjau - panašu.

Paskambinau -- atsiliepė ANTANAS!!!

Ta atminties mankštelė įsuko sūkurį minčių, kiek visokių nesuvokiamų "gudrumų" mumyse sudėta... atminties užkaboriuose tūnantys skaičiai, frazės, kvapai, pilna staigmenų kūno atmintis, sapnai, nuojautos, staiga tarsi iš nieko atsirandančios įžvalgos, idėjos...

taip galvoti buvo labai faina

(Ne)materiali tiesa

Kartais labai materialūs dalykai patvirtina tiesas, kurių išsipildymas toks norimas, bet kartais atrodo toks neįmanomas...

Gal prieš 3 metus nusižiūrėjau TĄ sijoną: paglamžytas šilkiukas, dažytas rankomis, plazdantis subtilus siluetas --- beveik tobulybė už 800 Lt. Pačiupinėjau, pasigrožėjau, apsisukau ir nuėjau neatsisukdama.

Pernai tas pats sijonas kainavo 400 Lt. Pasimatavau, pasisukinėjau ir palikau.

Vakar be jokio plano užsukau į tą pačią parduotuvę, apžiūrėjau sijonus - TO nėra. Paklausiau pardavėjos, ar turi ką nors lengvo, plazdančio, "va kaip tos suknutės rankovėlės". "Palaukit", - sako. Ir atneša TĄ sijoną, kurio kaina 240 Lt!.. Atlikta :)

Kas tau skirta, pas tave būtinai ateis

Spalvų matematika

Kai rytas pilkesnis už vakarą, o vakaras pilkesnis už rytą, aš kylu nuo sofkutės ir einu. Ties 500-ju žingsniu pradedu matyti spalvas ir žinau, kad bent jau likusius 1900 (žingsnių) aš būsiu jose.

Per metus gautųsi maždaug 483 spalvingi kilometrai --

-- mano Camino

Snaudulys

Tau tikriausiai pažįstamas saldus snaudulys - būsena, kuomet gyslomis skleidžiasi tingi šiluma, mintys stingsta, o kūnas įsisupa tarsi į minkštą vatos kokoną... Atsirandantis tarsi iš niekur, Jis (snaudulys) verčia nieko ir nenorėti --- tik miego, bent 15 minučių visiško ištirpimo, o paskui, pažadu, padarysiu bet ką...

Anądien po baseino ir geros dozės kalėdinių pietų atskubėjau į kiną "Ida". Rimtas, lėtas, ramus, gražus filmas, į kurį nusitaikiau dar "Kino pavasarį". Tada planai pasikeitė, todėl džiaugiausi, kad vėl pradėjo rodyti. Pasitaikyk tu man, kad seansas kaip tik Pušku Pušku salėje, kur ne sėdima ant kėdžių, o pusiau gulima sėdmaišiuose.

Taigi, sakau, po baseino ir geros dozės kalėdinių pietų panirau į sėdmaišį ir žiūrėsiu štai filmą... Po dviejų minučių pajutau, kad kyla Jis - nenumaldomas, nenugalimas, baisus, saldus snaudulys, stipresnis už mane ir bet kurį gyvą padarą žemėje. Puoliau trinti akis, ausis, nosį, žandus, masažuoti(s) galvą... Sėdmaišyje atsisėdau tiesiai kaip styga, tikėdamasi, kad kūno įtampa bent trumpam padės Jį prigauti. Tada atsisėdau kitaip. Dar kitaip. Ir dar. Daugiau kaip valandą atkakliai kovojau su Juo, akimirką-kitą vis panirdama į SAVO filmus...

Ar mačiau "Idą"? Taip, per lengvą miglą. Siužetas nuspėjamas, bet filmas gražus (rekomenduoju, tikrai). Tik ne po baseino ir sočių kalėdinių pietų.

Dar ką nors parašyčiau, bet labai noriu miego...

P.S. Vakar kova su Juo vyko pirmoje "Spragtuko" dalyje. Supratau, kad baseinas + sotūs pietūs + renginys yra absoliučiai nesuderinami. Bent jau man.

Laiškas Kalėdų Seneliui

Šiek tieka pasivaikščiojau,

Seneli,

laisvais ir uždraustais takais,

šiek tiek skraidžiau,

po to dar dveja tiek šlubčiojau,

kvatojau, šokau, dainavau,

šiek tiek verkiau.

Šiek tieka supratau,

daugiau yra neaišku,

šiek tieka nuveikiau,

daugiau nepadariau.

Galvoju

parašysiu Tamstai laišką

ir paprašysiu dovanų daugiau.

Eilėraštis Giedrės Beinoriūtės, su labai maža interpretacija pagal mane

Stambulas: pasimetę pusryčiai

Jau minėjau, kad mūsų kiemelyje Stambule gyveno įvairūs gyventojai, taip pat užklysdavo turkai iš vietinės kelionių agentūros. Vieną vakarą vieno iš jų paklausėme, kur būtų galima skaniai papusryčiauti "kaip turkai". Jis numykė, kad šiame turistiniame rajonėlyje "tikrus" pusryčius rasti sunkoka, bet kiek pasistengęs iš atminties iškrapštė pavadinimą viešbučio, kuriame rytais neva tai galima gauti tikrus turkiškus pusryčius už gerą kainą.

Ryte mano bendražygės jau nesileido į šnekas apie pusryčius mažose vietinės užeigėlėse - eisim į tą restoraną... Einam. Restoranas prabangioje vietoje, prie pat Mėlynosios mečetės, terasoje, su vaizdu į Marmari jūrą. Tikrai gražu, bet pusryčių laikas jau pasibaigęs. Apžiūrėjom kas liko iš švediško stalo - omletas, blyneliai, sūriai, daržovės, saldumynai. Visai nieko, ypač tie blyneliai... Tuomet dviese nuėjo teirautis kainų ir grįžo triumfuodamos: 14!
"Ko 14?" - klausiu nepatikliai.
"Ko ko - lirų, aišku!".
Negaliu patikėti, perklausiu.
"Ke-tu-rio-li-ka-li-rų, nebūk tokia pasimetusi".
Gerai, nebūsiu - ryt laukia geri pusryčiai!!!

Šiandien gi ėmėm kebabą netoli Galata bokšto, išprašę, kad jį mums patiektų 20 min. anksčiau nei turėtų būti iškepęs, nes buvom labai alkanos. Turkas spyriojosi, bet sutiko. Valgėm kebabus su vištiena "ant iškepimo ribos", bet viskas baigėsi gerai.

Kitą rytą kėlėmės anksčiau ir apie 8.30 jau mynėm slenkstį prie skanių pusryčių už 14. Deja, blynelių nebuvo. Eilinį kartą kirtom omletą su daržovėm, ir man tai nebuvo skaniau nei purus omletas su sūriu anoje mažoje užeigėlėje. Dar gėrėm kavą ir smaguriavom. Dar gėrėjomės vaizdu į įlanką, ir visa kas žadėjo puikią dieną. Paskui paprašėm sąskaitos. Paskui sąskaitą atnešė. Paskui viena bendrakeleivė atidengė sąskaitos dėklą ir... sustingo. Pasimetė.

Pusryčiai penkioms kainavo 200 lirų, t,y, apie 50 Lt kiekvienai. Gali būti, kad padavėjas kalbėjo apie 14 eurų. O gal suveikė 14-40 (fourteen-forty) žaismas.

Svarbiausia nepasimesti :)