2014 m. rugsėjo 17 d., trečiadienis

Stambulas: kur apsistoti ir kaip keliauti mieste

Atvykome Turkish airlines reisu iš Vilniaus į Ataturk oro uostą, jau buvo tamsu. Kelionei su lagaminais, aišku, patogiausia taksi, išėjus iš oro uosto jų pilna. Čia knibžda turkų, kurie saldžiais balsais siūlo pervežimo paslaugas, bet geriausia sėsti į geltonus taksi - tai valstybiniai, jie veža sąžiningiau ir pigiau.

BŪTINA turėti tikslų nakvynės vietos adresą ir telefoną. Mes turėjom adresą be namo, telefonas uždengtas antspaudu, tai nežinau kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne mūsų kita bedrakeleivė, kuri atvyko anksčiau kitu reisu (pasiėmusi tikslų adresą ir telefoną, beje :) ir kol mūsų taksi klaidžiojo siauromis Sultanahmet gatvelėmis, ji jau bendravo su šeimininku. Galima sakyti, kad ji mus ir išgelbėjo, persiųsdama trūkstamus kontaktus.

Už taksi Ataturk-Sultanahmet (apie 20 km) sumokėjome 50 lirų, t.y. apie 60 Lt. Sakyčiau normaliai.

Nakvynę radome per booking.com. Tai vieno miegamojo ir vieno bendrojo kambario butas su maža virtuvėle, dviem dvivietėm ir viena vienviete lova, dviem tulikais ir vienu dušu. Ai, dar mažas vidinis kiemelis, kuriame gyveno balandžiai, katė Sandy, auksinės žuvytės dirbtiniame fontanėlyje iš bliūdo, mėgdavo vakaroti turkai iš šalia esančio ofiso ir mes. Vietos kiemelyje visiems užteko, pasisėdėjimai su kate ir balandžiais buvo smagūs, o su turkais - dar ir naudingi. Už penkias naktis visame šitame gėryje sumokėjome apie 280 Lt kiekviena.

Kitą kartą nakvynės paieškočiau ir per airbnb.com.

Kur apsistoti.
Pagrindinis kriterijus renkantis rajoną buvo - kuo labiau turkiška dvasia ir pėsčiomis pasiekiamos pagrindinės Stambulo vietos (Mėlynoji mečetė, Hagia Sofia, Grand Bazaar ir kt., tramvajus). Sultanahmet tam puikiai tinka. Čia yra ir Marmari jūros pakrantė su promenada, jei kartais dienos klajonių būtų per mažai.
Vis dėlto, važiuodama kitą kartą, aš ieškočiau vietos Sirkeci rajone, kuris atitinka visus aukščiau išvardintus kriterijus ir yra arčiau tramvajų linijų. Dar svarbiau, kad jame pilna užeigėlių ir gatvės maisto taškų, kur galima gauti tikro (ar tikresnio) turkiško maisto. Sultanahmet gi turistų nutryptas "prabangesnis" rajonas, čia išbandyti restoranėliai man paliko įspūdį labiau a la turkish, o sumokėdavom kaip "už gerą". Bet apie maistą atskirame įraše.
Mūsų gatvelė

Galata, Beyoglu, Taksim - irgi faini, turistų mėgiami, naujesni rajonai, bet į pagrindines vietas, senojo miesto širdį, iš čia reikėtų važiuoti tramvajumi (bent jau man).

Kaip keliauti mieste. Jei Stambule būsi keletą dienų, geriausia pirkti IstanbulCard, su kuria iki 5 žmonių gali važinėti beveik viskuo kas kruta: tramvajais, metro, tunelio traukinuku Taksime, plaukti garlaiviu ir pan. Negrąžinamas kortelės mokestis 8 TL, sutaupymas prasideda nuo pirmo važiavimo. Kuo daugiau kartų per dieną persėdi, tuo pervažiavimas pigesnis.
Kita alternatyva - žetonai. Vieno žetono kaina 4 TL, galioja vienam pervažiavimui (t.y. įlipimas-išlipimas). Palyginimui: vienas pervažiavimas su kortele kainuoja 2,5 TL ir nereikia kiekvieną kartą pirkinėti žetonų, tik norima suma laiku papildyti kortelę.
Tramvajų ir kito transporto schema labai aiški, važinėja dažnai, nauji ir tvarkingi - jokio streso.

Žemėlapius galima gauti informacijos taškuose arba Apps'uose, arba pradžiai parsisiųsti iš čia >>

Šios rekomendacijos yra subjektyvios, tik iš mano asmeninės patirties. Todėl jos nebūtinai tinka visiems :)

Dar bus: lankytinos vietos, kur valgyti, Princesių salos.

Angelai, kelionės ir Stambulas

Kažkas pasakė "man patinka mintis apie angelą sargą, kuris stumia mus link to, ką mes patys norime daryti..."

Dėkoju mano angelams, kurie stumia mane į įvairias veiklas, darbus ir hobius. Bet labiausiai dėkoju, kad augina sparnus keliauti.

Dar dėkoju savo artimiesiems, kurie susitaikė su šiuo mano polėkiu ir mane palaiko. Draugams, kurie linki man gero. Darbdaviui, kuris tvarkingai papildo piniginę ir atlaidžiai žiūri į mano pereikvotus atostogų grafikus...

Nežinau, kodėl tokia ilga įžanga kelionės į Stambulą aprašymui... Gal todėl, kad šis išvažiavimas su istorija, kuri prasidėjo maždaug prieš dvejus metus žiemą, kai viename draugų susiėjime pamačiau Hagia Sofya mozaikas... Neliko abejonių, kad jas pamatysiu gyvai - tik laiko klausimas.


Stambulas mane traukė nuo senų laikų, kaip paslaptingas, pilnas šnabždesių ir spalvingas ali-babų, šacherezadų, gatvės pirklių ir vertelgų, aukso, kvepalų, šilko miestas. Ši mozaika buvo tarsi ženklas, kad jau gana svajoti, reikia veikti. Paskui apie savo norą užsiminiau draugėms, pavasarį gavom bilietus už kainą, kurios negali atsisakyti (apie 400 Lt pirmyn-atgal), o prieš porą dienų jau grįžau...

Neaprašinėsiu savo kelionės detaliai ir chronologiškai - tai misija neįmanoma. Noriu tik užfiksuoti kas labiausiai įsiminė, ką kitą kartą daryčiau kitaip ir kokios "užduotys" liko kitam susitikimui su Stambulu, nes jis būtinai įvyks :)

Tęsinys netrukus...

Man patinka mintis apie angelą sargą

2014 m. rugsėjo 6 d., šeštadienis

Grybai

Mėgstu grybauti, o kai feisbukai ir internetai mirga nuo šimtais plėšiamų baravykų, nervai nelaiko. Atlikusi šios dienos tarnystes, gerokai po pietų, išvažiavau miškan. Nesvarbu, kad vėloka, nes aš sakau, kad man skirti grybai (ir vyrai) manęs sulauks. Vyrai dar ir susiras, o grybai?..

Važiuoju bet kur, be jokio plano, kliaujuos vien nuotaika ir nuojauta. Maišiagalos giria, bile kur, staiga pajuntu: stok. Bandau derėtis, bet mintis labai aiški: čia. Sustoju. Galva dar zvimbia nuo miesto, maluosi. Vien jaučakiai ir padžiūvusios ūmėdės. Jų nerenku, žiūriu filosofiškai: jei nieko nerasiu, tiesiog pasivaikščiosiu.

Maždaug po dešimties minučių, kai miestietiški zvimbesiai kiek prasivalo, pasirodo lepšiai... šilbaravykiai... raudonikiai... Krepšys pilnėja, mintys skaidrėja.

Važiuoju toliau. Ir vėl: čia. Išlipu, einu gilyn, vienas kitas lepšiukas, džiaugsmas ir lengvumas. Ir štai pagaliau... šeši traškučiai sveikučiai baravykiukai... Tikriausiai juos užsitarnavau --- ačiū ačiū.

Suprantu, kad labai girtis nėra kuo. Šie šeši man brangesni už visus kitus šimtus:


Ir keistas jausmas, kad grybai patys mane susirado

2014 m. liepos 15 d., antradienis

Atostogooooos!!!..

... prasideda šiandien. Lėktuvas kyla už 3 valandų, leidžiasi 3.30 ryte.


Kaskart, kai iškeliausi iš namų, vis kitas takas tave ves
į žemę, kurioje dar nebuvai.

Naujų veidų sutiksi pakeliui, o nematytos vietos
įžengus tau net krūptels.
Jau regėtos tik apsimes, kad nieko naujo neįvyko
nuo tada, kai čia lankeisi.

Keliaudamas jautiesi vienas, tačiau kitaip.
Esi dėmesingesnis, stebi save svečioj šaly;
įžvalgesne akim matai, kaip keičias ta širdies dalis,
kurią namie buvai apleidęs. (...)

Kai iškeliauji, su tavimi patraukia Nauja tyla.
Ir jei įsiklausysi, išgirsi tą, ką nori pasakyti
Tava širdis. (...)

Keliauki atvirom akim ir išmintingai kaupk širdies turtus,
kad nepraleistum išgirstų kvietimų,
kurie tave pakeisti gali.

Keliauki saugiai, būk žvalus ir laiką leisk prasmingai;
kad grįžtum praturtėjęs ir mokėtum
įvertint dovanas, kurias gavai... *


Kryptis - Gruzija. Mano meilė, mano kvapai, skoniai ir prisiminimai. Dar kartą, tik kitaip.

Myliu viską

* eilėraštis iš mano kultinės poezijos "Palaiminimų knygos". Autorius John O'Donohue

2014 m. liepos 1 d., antradienis

Vienų kojinių istorija

Prasidėjo beveik prieš 354 dienas, baigėsi prieš 9 mėnesius... Kas netingit, skaičiuose ieškokite simbolių :)

Liepos 17 d. mūsų gero draugo Lino gimtadienis. Išvakarėse paskambino Gabija ir klausia: ką dovanojam? Pasijutau pagauta, nes man "geras draugas" ir "dovanos" nebūtinai yra kartu, bet turėjau kažką atsakyti... "Hmmm... gal nueinam į Pilies g. ir nuperkam vilnones kojines?.. Tikriausiai jam kartais kojos šąla..." - spontaniškai gimdžiau variantus, bet ragelyje tvyrojo tyla. Tuoj supratau kodėl: "Tu išprotėjai: abi mezgam, o eisim pas babces?"... Gabija kaip visada teisi: pas babces neisim.

Rytojaus dieną susitikom MZ, išrinkom skirtingo margumo siūlus, supakavom ir padovanojom juos Linui. Tas pavartė akis (ką jam su jais daryti). Sumalėm, kad tai mes kadanors iš jų padarysim kojines ir iš karto atsiėmėm. Artimiausioj kavinėj surezgėm Lino kojinių koncepciją: mezgam kiekviena po vieną, atnara dryželiais, paskui kaip gaunasi, nes tobulai marginti siūlai viską "suriš". Dar sutarėm dėl akių skaičiaus ir virbalų storio. Atrodo, interpretacijoms vietos neliko.

Čia ir prasidėjo istorija, kuri tęsėsi gerokai ilgiau nei įsivaizdavome.

Mezgu rami ir laiminga, gėriuosi rezultatu: ilga atnara, dryželiai, prancūziškas kulnas... tobulybė...

Susiskambinam su Gabija - reikia pasigirti, kad viskas taip sklandu, apsitarti kaip toliau... ir gal pamatuot?.. Susitinkam...
...hmmmm...

Tai, ką mezgu aš, drastiškai skiriasi nuo to, ką mezga Gabija... Akių skaičius tas pats, virbalų storis taip pat, bet skirtumas didelis, nes Gabija mezga laisviau... Dar kartą pertariam dėl atnaros: 56 akys, išvirkščia persukta, plotis apie 9 cm, keičiamės virbalais.

Ardom, bandom iš naujo.

Aš: atnara ilga, prancūziškas kulnas, pradedu keltį, leidžiu kaip atsimenu, gaunasi nei šis nei tas -
neproporcija, kaip kokia kepurė...

Susitinkam su Gabija, aptariam keltį...

ardau...

Rugpjūčio 22 d. SMS Aš -  Gabijai. Raportuoju: 6 cm, 56 akys, išvirkščia persukta, 2,5 virbalai, 9 cm plotis. Laukiu žinių iš tavęs. Labanakt.

Po valandos SMS Gabija - man: Sh*t! Numezgiau 3 cm: 56 akys, išvirkščia persukta, 2 virbalai, plotis 10 cm!!! Einu miegot!!!

(Ardo Gabija)...

Aš džiaugsmingai mezgu toliau ir kai jau atrodo kad gana, iškilmingai tą kojinę užbaigiu... Susitinkam su Gabija, o ji krenta juokais: "gal tu slides apmezginėji?", - sako. Na taip, paskutines dvejas poras vyriškų kojinių mezgiau 48 dydžio, tad ties 42 sunku sustot ir tai, ką aš numezgiau, iš tiesų atrodo kaip slidės...

(Ardau aš ir laukiu mierkos iš Gabijos...)

Rugsėjo 13 d. SMS Gabija man: Baigiau!!!!

Per keletą dienų aš priderinu savo numegztą "slidę" prie normalios vyriškos kojinės.
Dar po kiek laiko dovaną galutinai įteikiam, praėjus beveik 3 mėn. nuo tikrojo Gimtadienio.

Kojinės gavosi beveik lygios

Labailabai jaukios ir šiltos


Spėju, kad tai brangiausios Lino kojinės - ir tiesiogine (atsidėkojo šventiniais pietumis :), ir perkeltine prasme (turbūt niekas iki šiol tiek nesistengė dėl jo kojinių)...

Mums su Gabija tai buvo smagus kūrybinis procesas, krykštaujant ir stengiantis dėl žmogaus, kuris jau beveik 30 metų yra mūsų geras draugas...

Jėga, ar ne?..

2014 m. birželio 27 d., penktadienis

Mano Joninės

Beveik prieš savaitę nukupoliavo, nulijo Joninės. Gerumas tebegyvena širdyje ir nuotaikose. Dalinuosi, kas man svarbiausia:

1. Vainikai. Metų žydėjimo pike jie privalomi. Kuria nuotaiką, išlaisvina, įtraukia. Užtenka tik džiaugtis žolynų grožiu ir jų klestėjimu ant galvos. Kupolėti. Aš žinau --- tai veikia.

(galtaupakeliui, šie vainiko žolynai vadinasi builiai, jeigu ką :)
2. Laužas. Šviesu, šilta. Geriau, jei ant kalno --- tuomet ugnies liežuviai susilieja su dangum. Aplink laužą galima šokti ratelius, bet nebūtinai - daug svarbiau tiesiog gerai jaustis.

Pradžioje dvigalvis...
... pereinantis į pusę širdies - čia Joninių magija
3. Vainikų plukdymas, buvimas prie tekančio vandens. Be vandens Joninės neišsipildo. Jei neplukdai vainiko, tai bent savo svają paleisk pasroviui --- kad išsisuptų, išsiplautų, užaugtų.

Vainikų burtai
Tokia yra mano Joninių trejybė.

Ir dar, žinoma, kompanija, kuri, tikėdama buvimokartuburtais, pina vainikus, kūrena laužus, šoka ratelius ir plukdo svajones.

Tai yra amžinybė (ratas), perkeitimas ir tėkmė. Suvešėjimo, suklestėjimo, brandos naktis, po kurios gamtoje viskas pradeda mažėti. Bet jei šią naktį daug pažadėjai, daug ir išsipildys...

Myliu viską

P.S. nuotraukų autorius Toks Linas. Jei reikia kontaktų - duosiu. Jis labai talentingas.

2014 m. birželio 26 d., ketvirtadienis

Besės žvilgsnis

Mano draugė turi vilkšunę Besę, kuri yra graži ir protinga, bet nelabai draugiška. Kai atvažiuoji, blaškosi ir piktai skalija narve, o kartais perkanda važiuojančių mašinų padangas, nesvarbu tai Golfas, ar džipas... Ne kiekvienas išdrįsta prieiti prie Besės, retas kuris ryžtasi vedžioti, ir toli gražu ne visus prisileidžia Besė...

Gana ilgai ir aš stengiausi apeiti Besę - atvažiavusi kuo greičiau lįsdavau vidun, kad tik liautųsi tas kurtinantis skalijimas... Bet kartą man pagailo iki užkimimo lojančios Besės ir pradėjau ją kalbinti. "Besė graži, Besė gera, Besė protinga", - sakiau. Šuo narve rimo, tilo, nuleido ausis, atsigulė, pradėjo plakti uodega ir draugiškai inkšti. Nebijau. Rytojaus dieną pasivadinau palydovą ir pasiryžau išvesti Besę pasivaikščioti, nes jai, daug laiko leidžiančiai narve, tai labai patinka... Pirmas bandymas pavyko, paskui ir antras, paskui ir be palydovo... Ilgainiui kiekvienos viešnagės pas draugę programoje būdavo ir ilgi pasivaikščiojimai su Bese.
Besė
Šį kartą ritualas pasikartojo: vos tik liovėsi lietus, užkabinau pavadį ir leidau Besei vesti mane. Užlipome ant kalno, kur dar ruseno Joninių laužas. Besė prigulė ant žolės, aš prisėdau ant suoliuko. Tada ji pakilo, priekinėmis kojomis pasirėmė į suolą ir davė suprasti, kad paglostyčiau. "Besė graži, Besė gera, Besė protinga", - kartojau pirštais braukdama per jos drėgną kailį. Besė palaukė, nusileido, padėjo galvą man ant kelių ir ilgai ilgai į mane žiūrėjo... Švelniu, jaukiu, ramiu, dėkingu, prieraišiu žvilgsniu, tarsi sakydama, kaip smagu jai čia būti, jaustis gera, gražia, protinga... (ar tai ta pati Besė, kuri perkanda mašinų padangas?.. jau gal nusišneku... arba ne)

Nuo to žvilgsnio manyje kažkas susidrumstė ir sukilo... Žiūrėjau į Besę ir žliumbiau, o ji vis taip pat įdėmiai žiūrėjo į mane... Kaip ūmai pradėjau, taip ūmai ir baigiau, dorai net nesupratusi, kas čia įvyko, tik tapo lengva ir šviesu.

Apie Besės žvilgsnį ir savo raudą galvojau visą dieną. Ir vakare, ir naktį. Paryčiais, dar pusiau miegant, atėjo mintis, kad Besė žiūrėjo ne į mane, bet pro mane: pro mano rūpesčius, įsipareigojimus ir vaidmenis. Ir tikriausiai kalbėjosi su kažkuo, kas gyvena manyje - taip giliai, kad aš jo nepažįstu, nes jis yra triukšmo --- nedrumsčiamas mano esaties liudijimas, kur visada esu mylima, priimama, vedama... Ačiū tau, Bese.

Nurimęs šuo žiūrėjo į mane mano akimis ir sakė man Tiesą