Perderinti galvą

Šiandien ketvirtadienis ir aš važiavau į orientacinį. Nu žiauriai gerai prasivalo galva: miškas, ėjimas ir mintys tik apie čia ir dabar --- nes jei galvosi apie kažką "svarbiau", gali negrįžti iš miško... O grįžti juk norisi.

Pasiėmiau žemėlapį, starte susiorientavau ir išdidžiai patraukiau tankmėn. Lipau per išvartas, broviausi per brūzgynus, vis stengdamasi išlaikyti kryptį pagal kompasą ir žemėlapį. Išlindau į takelį... kurio, hmmm, žemėlapyje nėra... ir iš viso neaišku, kur ir kas yra...

Tokią situaciją aš vadinu "persodinti mišką". Kai vaizdas, kurį matai miške, absoliučiai nesutampa su tuo, kas žemėlapyje, bet tu vistiek esi visiškai įsitikinęs, kad Šiaurė yra būtet TEN, o tu esi būtent ČIA. Desperatiškai bandai žemėlapį ir kompasą "prisukti" prie to, ką matai aplink, bet galiausiai supranti, kad padėtų tiktai jei persodintum mišką... Tada atsidūsti, "nusiimi kepurę", vėl patiki nepermaldaujamu kompasu, susirandi kur nuklydai ir eini toliau. Visada randi savo kelią, tik kartais užtrunka ilgiau, o kartais pavyksta greitai.

Pagaliau ir aš "perderinau galvą", susiradau kur esu, bet negalėjau suprasti, kaip atsidūriau  priešingoj pusėj nei man reikia... Tad grįžau į startą ir pradėjau iš naujo. Na, dar nusipirkau naują kompasą, nes man pasirodė, kad kaltas jis...

Vėl startas, kryptis, štai ir punktas... ne tas... Einu toliau - kelias. Reiškia praėjau... Grįžtu atgal, šukuoju mišką... Ilgokai maluosi ir pagaliau randu savo punktą. Miške jau temsta, blogiau matosi - visiškas VIŠTAkumas ir tikrąja, ir plačiąja prasme. Turiu sau pripažinti, kad protingiau bus grįžti nei bandyti įveikinėti trasą.

Tai yra mano pirmas nusiplovimas  iš trasos per daugiau nei 30 metų orientacinio karjerą. Kai galvoje (šiandien) grybai, koks ten orientacinis... ir net naujas kompasas nepadės... Bet visai smagiai grįžau dideliais takais, dairiausi, kvėpiau, niūniavau - nu baisiai geras gavosi tas pasivaikščiojimas...

Perderinti galvą yra labai gerai

Ruduo?..

Rugsėjo 15, Vilnius, Goštauto g.

Man patinka

Tymo kvartalas, Vilnius.

man patinka

Kam reikalingi žmonės?

Šįryt kavinėje prie gretimo staliuko pusryčiavo tėtis ir gal 4 metų sūnus.

Vaikas: "O kam reikalingi žmonės, tėti, kam?.. Nu tėti... kam?.."
Tėtis mykia, muistosi, o vaikas vistiek: "Nu tėti, kam?.."
"Nežinau. Šiaip, kad gyventų", - atsakė tėtis.

aš irgi nežinau

Geri draugai kaip seni apsiaustai

Hugo rašė, kad geri draugai yra kaip seni apsiaustai - tokie prisitrynę, jaukūs ir visai nesvarbu gražūs ar ne...

Pradėjau rašyti istoriją apie kojines, kurias mes su G. mezgame mūsų draugui L., bet mintis nukrypo į filosofinius apmąstymus, kas man yra geri draugai ir iš kur jie atsirado...

... kalbant apie KAS, tai sūnus kažkada pasakė "tu pažįsti pusę Vilniaus, o kita pusė pažįsta tave". Iš principo, jis yra teisus.

Tačiau viena yra susitikus blykstelėti sąmoju ar kokia grakščia fraze. Ir visai kas kita yra žinoti, kad kai jau bus visiškas ragas aš jam/jai galiu paskambinti nors ir pačiam giliausiam priešaušrį. Sakyti kažką nerišlaus arba nieko nesakyti, bet žinoti, kad jis/ji vistiek nori su manimi kalbėti. Būti paplaukusia tiek, kad mintys atsilieka nuo kalbos arba atvirkščiai --- vistiek jis/ji nori su manimi kalbėti. Vėliausiai po 5 min. sulaukti kontrolinio skambučio atgal. Arba vėliausiai po 20 min. - skambučio į duris, nors aš nekviečiau... Arba atvažiuos pas mane net šalčiausią žiemą, nors aš neprašiau... Tokius aš Draugais vadinu.

G., kuri mezga kitą kojinę, skirtą L.; ir L., kuris gaus tas kreivas kojines (bet vistiek jas mylės, nes myli mus), yra būtent iš šios - Draugų - kategorijos.

Ir dar galvojau, kodėl jie (ir dar keletas kitų) yra tokie geri mano Draugai. Kas kažkada atsitiko, kad mes jau beveik 30 metų artimi, atviri, viens kitam geri - tokie, kokie esam --- ir visada priimti.

Man tas bendras vardiklis gaunasi... avantiūrizmas...Hmm, netikėta.. Bet būtent jie, kuriuos aš Draugais vadinu, kažkada leidosi su manimi į bet kokias mano ar jų sumanytas avantiūras, o paskui padėdavo iš jų išnešti sveiką kailį... "Pasisavindavo" tentus nuo kioskų, o mes iš tų tentų siūdavom šturmuotes. Saugojo mane, kai aš Kaukazą įveikinėjau su "Inkaro" kedais. Leisdavosi į keisčiausias beplanes keliones. Rašydavo ilgus laiškus. Miegodavo stotyse po suolais. Kryme vogdavo "užnuodytas" vynuoges. Dainuodavo iki paryčių, nors ryt egzaminas/ darbas. Skaičiuodavo jonvabalius. Prižiūrėdavo nuplaukiančią. Naktį eidavo per užšalusį ežerą. Kalbėdavo apie tai, kas rimta... ir kas nerimta. Kalbėdavo apie tai, ko aš nesuprantu. Mokė mane laukti. Ilgai žiūrėdavo. Guosdavo, kai skaudėjo širdį. Lydėjo, kai abejojau. Tylėjo... Ir daug daug daug daug...

Tai buvo studijų, po-studijų laikais ir "sutvarkytame" miestelėno gyvenime... Man pačiai netikėta, kad aš pagalvojau ne apie saugumą, patikimumą, užtikrintumą (cha, kas tai yra?..), o apie tokį keistą dalyką, kaip avantiūros...

Gal labiausiai tvaru yra tai, kas nuolat kinta?

Ne, aš žinau - jie mokė mane pasitikėti.

P.S. istorija apie kojines - jau greitai

Lietūs nulijo

Šimtą metų verkiau

ir staiga nelauktai

liepos lietūs nulijo

 

Thai boksas: patirtis

Tai va.
Kadangi apsiskelbiau ir apsižadėjau visiems, kad einu išbandyti Thai bokso, tai jaučiu pareigą "atsiskaityti"...

1. Pavėlavau, nes prieš treniruotę nuvažiavau į MZ dasipirkti siūlų kepurei pagal Daivą, bet iš tikrųjų tai pašvytruoti su savo nauja bliuska, kuri man yra neabejotinas šios vasaros hitas, gimęs su Sonatos iš MZ palaikymu ir švelniais spyriais. Šią istoriją gal aprašysiu vėliau, kai turėsiu josvertas nuotraukas :)
2. Dar biškį vėlavau dėl to, kad iš karto neradau klubo, tad teko pasivažinėti ratais.
3. Maždaug 10 min. pavėlavusi, pagaliau pravėriau Thai bokso klubo duris... Mane iš karto pasitiko labai klausiantys žvilgsniai... bet nesustabdė.
4. Tie "žvilgsniai" pakvietė trenerį - pasirodė žvitrus vyrukas, už mane bent du kartus menkesnis ir daugiau kaip du kartus jaunesnis. Pasijutau kaip kalnas atėjęs pas Mahometą, bet juk (iš principo) taip ir būna, kai pradedi ką nors naujo...
5. Sako, kad šiandien pavėlavau, nepadariau apšilimo, tai geriau kitą kartą (mandagus, tikrai :)).
6. Na gerai, - sakau (dar vis nepasiduodu). - Ar galiu nuo suolelio pažiūrėti, kaip čia viskas vyksta. - Gavau sutikimą ir pritūpiau ant suolo.
7. Tada žiūrėjau, kaip bachūrai, jaunesni už mano vaikus, užsideda dantų-alkūnių-kojų apsaugas, užsimauna boksininko pirštines ir pradeda kaltis. Vieni atsargiau, kiti agresyviau, bet visi talžosi kaip kokiam filme, kuriame nenorėčiau suvaidinti net klubo administratorės vaidmens... nors čia tokios ir nėra :)
8. Sėdėjau ir galvojau: gal ir geras sportas, bet ne man šiuo metu... :)

VIS DĖLTO. Noras į Visatą paleistas, ieškosiu toliau ir būsiu atvira ženklams.
Išgirsk, prašau