... iš gražumo

Pripildytos dienos: Andriaus Kulikausko koncertas ir sakuros. Persmelktos gražumu, trapumu ir šviesiu liūdesiu. Ir ašara išdavikė... iš to gražumo.

Ak, kaip sentimentalu

Medžiai

Man patinka medžiai. Atsistoju kuo arčiau kamieno, užverčiu galvą, ir medžio šakos apkabina visą mano dangų. Galingas, kalbantis, apimantis dangus. Nuo apkabinto dangaus ir medžio kvapo išsivalo galva, o dalykų sureikšminimas (ar susireikšminimas) tampa juokingi --- ramu.
Man labai patinka medžiai.

Aprėdyti...

Apsnigti...

Numegzti...

Tas pirštines pamačiau prieš metus, per kalėdinį apsikeitimą dovanomis Mezgimo zonoje... Apsisuko galva, tarsi būčiau tame miške ankstyvą rytą. Bet rašto smulkumas ir sudėtingumas stabdė, kad ne man toks menas - aš gi sukneles "varau". Tačiau ramybę praradau, tas pirštines vis prisimindavau.
Ir kai atėjus naujai žiemai ant rankų pradėjau įsivaizduoti tik Medžių pirštines, supratau, kad trauktis nėra kur. Todėl prisėdau, krapščiau krapščiau akutę prie akutės... ir sukrapščiau. Vairuoti su šiomis pirštinėmis nepatogu, bet aš jas visada nešiojuos su savimi - kad pasitaikius progai galėčiau pašvytruoti.

Atskiros skilties verta vilna - šiltutėlė, iš Farerų salų, išskalbus išleidžianti tankų minkštą pūką - tobula pirštinėms. Ši nuotrauka turėjo būti skirta vilnai, nežinau ar pavyko.

 Tokia tad metų istorija apie pirštines ir apie tai, kad jei ko nors labai nori, tai ir padarai. Arba "pasidaro". Tik norėti reikia LABAI ir biškį pajudinti pirštus.

Visi siūlai ir idėja "pagauta" Mezgimo zonoje, raštą galima rasti ravelry.com

Kaip aš šildžiausi grįžusi iš Tailando...

Grįžau sausio 23 d. Lietuvoje ką tik buvo praėję didieji šalčiai, bet vis dar spaudė apie -15... Tailande palikau +30, taigi temperatūros skirtumas -45... Hmmm...

Pirmą dieną iš namų nekėliau kojos. Netvarkingai miegojau, spoksojau pro langą, pratinausi prie baltumo ir prie ledo gremžimo garsų nuo pat anksčiausio ryto. Antrą dieną sugalvojau, kad turiu reikalų mieste. Įlipau į autobusą, pradėjau krapštyti centus talonėliui ir supratau, kad piniginėje nėra lietuviškų pinigų. Taip susimovusi, artimiausioje stotelėje išlipau, apėjau aplink namą, grįžau namo ir išsitraukiau... aišku, kad siūlus ir virbalus!

Va čia tai tikra šiluma! Raibuliuojančios spalvos... faktūra... achhh, tobula bukliuota Noro vilna, švelniai kutenanti delnus ir eilė po eilės atverianti savo pažadą.

 

Taip gimsta kepurė... Panaši į impresionistų paveikslus, todėl aš ją vadinu impresionistine kepure. Jei kam kyla abejonių, tai štai:

Dar nebaigta, ši kepurė jau tapo viena mano mylimiausių. Užbaigta ji tik patvirtino savo mielumą ant mano netvarkingos galvos...

Cituoju:
O kai dar žinai, kaaaaas po ta kepure :)

Siūlai Noro, pirkti mezgėjų mekoje Mezgimo zonoje. Modelis Rikke Hat, iš ravelry.com

Išvažiuoju, kur dar nebuvau - Tailandas

Kelionės yra gerai... Ir kelionės jausmas, kuris ateina, kai užsidaro autobuso durys arba įsėdi į lėktuvą. Kai jau (beveik) nėra kelio atgal, kas ateity - nežinai, tik atsiduodi vyksmui. Esi vis dar suaugęs, bet labiau vaikas, nes turi būti dabar ir tikėti, kad žmonės aplink tave yra geri, o gyvenimas gražus. Nes jei galvoji kitaip, tai geriau niekur nevažiuoti.
Bet labiausiai turbūt traukia kitokumo jausmas ir atviresnis, jautresnis, imlesnis mano pačios žvilgsnis... Kelionės jausmas apvalo, išgrynina --- na, tai yra tiesiog kelionėsjausmas :)

Taigi, ir vėl išvažiuoju, kur dar nebuvau - į Tailandą. Tebejaučiu skolą sau dėl neužfiksuotų Mano Afrikos įspūdžių, o jau beldžiasi nauji. Bet tai nestabdo.

Gal per ilgai miegojau?

miegoti

... praradau savo veidą?

užsimiršti

... atėjo metas nubusti?

nubusti

... ir visiškai, absoliučiai sušilti...

Išskrendu ryt ir jau myliu savo kelionę, nors dar nesudariau daiktų sąrašo, nesukroviau lagamino, neturiu aiškaus plano... Bilietukas spurda kišenėje, kažką pasiimsiu, o visa kita palieku Jo Didenybei Atsitiktinumui. Nes...
... aš viską turiu - ilgą kelią po kojom ir laisvę širdy
(P. Normantas)

Vilnoniai jausmai arba kalėdinis sveikinimas broliams pranciškonams

Šiemet broliams pranciškonams dovanojome vilnones pirštines. Savo porą mezgiau iš Farerų salų vilnos, kuri yra šiurkštoka, labai šilta, o išskalbus išleidžia tankų susivėlusį pūką - pirštinėms tobula. Megzdama vėl kelis kartus suabejojau, ką aš čia mezgu: pirštines ar kepurę... Mat dydis toks, kad jau nėra atskaitos taško, kaip pamatuoti... Rezultatu likau patenkinta. Žemiau yra ir sveikinimas broliams, vis apie tas pačias pirštines... ir ne tik.

Šiandien tas vakaras, kai labiau norisi tylėti negu kalbėti... Vakaras, kuris grąžina mus prie labai paprastų ir tikrų dalykų. Kai savo trapumą išgyvename kaip šiaudą, savo gyvenimą – kaip sodais kvepiančius obuolius, savo jausmus – kaip vilną, kuri ir šiurkšti, ir šilta, bet visada – tikra.

Mielieji, mylimieji broliai, šį vakarą mes dovanojame jums vilnones pirštines. Į šias pirštines sumezgėme ne tik siūlus, bet ir savo meilę jums, geriausius linkėjimus, todėl jos ne tik šildys, bet ir saugos.

Dėkojame jūsų rankoms už atstatytą Bernardinų bažnyčią ir už visas „bažnyčias“, kurias statote mūsų širdyse. Kad kantriai kuopiate mūsų „tvartelius“, idant kai ateis Šviesa, būtume labiau pasirengę. Kad mokote ir lydite mus. Kad parodote langą, kai užsidaro visos durys. Už tai, kad meldžiatės už mus ir laiminate... Su nesibaigiančia viltimi ir tikėjimu, kad tapsime geresni, šviesesni, tyresni.

Ačiū jums, broliai. Ačiū Tau, Dieve.

Visa tiesa apie Požemeckį

Penktadienį draugė atsiuntė labai keistą senovinį receptą, pavadinimu Požemeckis: paimti kaimiško rūgpienio, supilti į drobinį maišelį, įdėti į skylėtą polietileninį maišelį, užkasti PO ŽEME (=požemeckis), po paros atkasti ir valgyti... Keistesnio, o kartu taip lengvai išbandomo recepto kol kas nebuvau mačiusi...

Tikriausiai nuo keistumo mane apėmė noras tą požemeckį būtinaiirkuogreičiau išbandyti. Kaimiško pieno yra turguje, maišelių rasiu, problemėlė mieste surasti švarią žemę (neužkasi gi kieme smėlio dėžėje, nes joje jau pilna sekretų...). Na, ir su žeme kaip nors susitvarkysime. Blogiausia, kad reikės laukti, kol iš pieno pasidarys rūgpienis --- tai juk taip ilgaiiiii...

Savaitgalį išvažiavom pas draugus į Dzūkiją, o čia, vos sutikusi, draugė pradėjo suokti: "pilnas šaldytuvas kaimiško pieno ir rūgpienio..." Džiaugsmas ir azartas grįžo į mano širdį! Požemeckio idėją tuoj pat paskleidžiau tarp savaitgalio dalyvių, ji buvo sutikta su tam tikru nepasitikėjimu, abejone, juokeliais, bet ir su entuziastingu noru išbandyti! Drobinio maišelio neradom, paėmėm drobinį rankšluostėlį. Į jį sukrėtėm šeimininkės išskirtą rūgpienio "mėginį" (apie pusantro litro). Viršuje rankšluostėlio galus surišome plaušine virvele. Ploną polietileninį maišelį (kokių dešimtys yra kiekviename maišelių podėlyje) subadėm adata, patikrinom, kad tikrai lengvai leidžia orą. Į šį maišelį įdėjom drobinį ir iškilmingai išnešėm į kiemą. Tada Gedas kasė duobę Rasos darže, o mes žvygavom iš laimės. Į duobę įdėjom suvyniotą rūgpienį, užkasėm, suplojom, įsmeigėm šakelę ir... liko išlaukti parą iki ragavimo. Galiu pasakyti, kad požemeckį daryti labai paprasta, bet ir labai smagu.

Savaitgalis buvo perpildytas susitikimais ir nuotykiais, bet laiks nuo laiko prisimindavom savo požemeckį, pasakojome apie jį kitiems ir vis juokėmės...

Pagaliau... atėjo valanda... Kol Gedas ieškojo kastuvo, mudvi su Rasa patyliukais pasiplovėm ir savo "lobį" iškasėm rankomis... Nupurtėm žemes, nuvilkom maišelius, iškrėtėm į lėkštę - gavosi apie 300 g požemeckio. Juokai baigėsi, prasidėjo čepsėjimas :) Požemeckis labiausiai panašus į tepamą sūrį - švelnaus skonio, minkštutėlis, kvepiantis. Jį galima dar labiau prisijaukinti, įdedant druskos, pipiriukų, peletrūno ar mairūno... Nerealiai skanu su juoda duona ir balinta rytine kava su medumi.

Tiek apie požemeckį. Kol vasara ir važiuojame į kaimelius, kol karvės duoda pieną, o žemė neįšalusi, išbandykite!

P.S. Šįryt draugė pasvarstė, kažin kaip senais laikais tą požemeckį darydavo - lietuvės gi neausdavo poli-etilenų... Pagalvojau, gal jį dėdavo į dvigubą drobę: svarbu, kad ištekėtų sunka, o viduje liktų turinys. Nes viskas, kas į požemeckį ateina iš žemės, yra gera. Dabar gi mes sukultūrinti: poli-etileniniai, poli-propileniniai... Ir žemė gal jau kažkiek poli-ne ta... Tai tik mano spėjimas, dėl tos dvigubos drobės...

P.P.S. Procesą fotografavo mobiliaku, gal bus nuotraukų. Bet kol jų sulauksiu, gal tu pasidarysi požemeckį?.. :)

Medis, kuris juokiasi, svajoja, žaidžia...

Likus vos dienai iki "Mezgimo viešumoje diena"/ "Tebūnie naktis" ir paskelbto kultūrinio mezgimo projekto, susirūpinau, kad reikia kažkaip specialiai visam šiam reikalui pasiruošti... Todėl per pietus apėjau artimiausias siūlų parduotuves, nusipirkau beveik luminescensinės spalvos siūlų, vakare juos išvyniojau ir nunėriau tris kvadratus - tai bus MEDŽIUI nuo manęs. Katė vėl nesuprato, ko aš čia taip stengiuos, todėl kartais "patikrindavo", o mano tempai po to žymiai sulėtėdavo...

Iš ryto dar prigriebiau kadaise pradėto ir niekadanesibaigiančio megztinio gabalus, dėl sąžinės ramumo pietums iškepiau lazanją ir jau prieš 11 entuziastingai sveikinausi su Sonata Kudirkos aikštėje, širdyje džiaugdamasi, kad šį kartą esu viena iš pirmųjų...

Pradžių pradžia

Pradėjo rinktis Mezgimo zonos fanės, trumpi persimetimai apie šįbeitą ir prasidėjo kūrybiniai pliūpsniai...

Čia vienas iš būdų, kaip "apgauti" dekolte (hmmm, kartais, pasirodo, reikia apgauti). Dar beveik tortinės rožytės, megzti lapai, ažūriniai nėriniai, spalvoti mezginiai, vintage... Po truputį jungiami į formas, kurios tuoj pat nutūps ant MEDŽIO šakų... Komanda natūraliai pasiskirstė į modeliuotojas ir siuvėjas, taigi veiksmas vyko pilnu tempu.

Nuo savęs galiu pasakyti, kad jau seniai buvau tokiame kūrybiniame transe, kai nesinori nei valgyti, nei gerti --- nieko, tik kuo greičiau pamatyti rezultatą... Penkios valandos prasisuko tarsi akimirksniu. Ir tik kai jau beveik baigėm supratau, kad esu baisiai alkana ir taip pat pavargusi...

Ir štai:

Mūsų MEDIS

KITOKIOS šakos

"Colosale", - šaukia prancūzės ir iš karto puola fotografuotis...
Dešinėje - "pražydęs" stulpas

Jaunesnysis brolis

Detalė - augam

Detalė - šliaužiam, bet švelniai

Detalė - rožytė :)

Na, ką dar galėčiau pasakyti... Jei sako, kad vyras turi pasodinti medį, tai gal moteris --- jį apmegzti?... "Jį" - tai ką: medį, ar vyrą?.. Nesvarbu...

Myliu šį medį, apsiūtą kažkada išgalvotais, iščiupinėtais, nuo laukimo (bet ne nuo laiko) pasenusiais lopais. Spinduliuojantį šilumą ir spalvas. Stebinantį ir džiuginantį.

Jei tu gyveni Vilniuje ir prie jo dar nebuvai, tai tik tavo apsisprendimas: ar rasi laiko žaidimui, ar ne. Aš tau linkiu jį pamatyti, nors man tai ir nesvarbu.

Aš džiaugiuosi, kad prie jo pridėjau ranką ir bent akimirkai papuošiau miestą. Kažkas net nusifotografavo ar atsiduso eidamas pro šalį. Ir tikrai nusišypsojo.

Aš labai myliu šį medį.

Grįždama prisėdau po liepa, kvėpdama kone drimbantį medų:

Ačiū ačiū... už kiekvieną lopą, taip gražiai sugulantį į naują paveikslą