Autostrada... arba nepaaiškinamos vibracijos

Kartais būna, kad nežinia kodėl ir nežinia iš kur daiktai įgauna Vardus. Taip mano vasariškas megztinis tapo "Levandų lauku", paslaptingas ateities mezginys jau turi Mėnulio debesies pavadinimą. Apie tai kada nors vėliau, o dabar mezgu autostradą. Dėl šio pavadinimo kalčiausia Sonata, bet nieko nepadarysi ir niekur nepasislėpsi --- tas pavadinimas ir mano mezginiui prilipo, kitas natūraliai negimsta, tai matyt taip ir liks: autostrada. Visąlaik vienodu tempu ir ratu-ratu-ratu... Viliuosi, kad mano proginis mezginys netrenks asfaltu, reklamų šiukšlėmis ir migdančia autostrados būtimi, kai nelabai supranti kur esi ir ką weiki, tik spaudi gazą ir laikaisi vairo. Kaip įsisukusios minties. Ar begalinio ciklo, kurio pabaigos nenori. O gal nori, bet bijai ----------- Oi, kažkur į šoną nuvažiavau...

Bet tame mano rate yra ir gerų vibracijų, nes juo labai domisi GražuolėVasara.

.

Ji, beje, domisi viskuo, kas susiję su mezgimu ir "Mezgimo zona": siūlais, mašeliais:

 

Net staltiese, ant kurios ką tik buvo padėtas visas šis gėris :)

Tikriausiai tas pačias vibracijas jaučiu ir aš, kai pasistatau mašiną maždaug 100 m nuo "Mezgimo zonos" ir tuos metrus einu išsišiepusi ir nušvitusi. Gal dėl susitikimo džiaugsmo, gal dėl būsimo grožio džiaugsmo, gal dėl paprastumo džiaugsmo, gal dėl siūliškos beprotybės džiaugsmo...

O gal tiesiog dėl džiaugsmo :)

Laimės pliūpsniai šeštadienio rytą

Pirmas pliūpsnis. Katė maiše. Pačia tikriausia ir tiesiogiškiausia prasme. Ši katė maiše neparduodama.

 Antras pliūpsnis. Šįryt mano draugės gimtadienis. Džiaugiuosi, kad susiėjo mūsų gyvenimo keliukai ir labai norėjau ją nudžiuginti, juolab kad gimtadienio baliuje nedalyvausiu. Pas babytę nupirkau kardelių ir nuvežiau. Tiesiai nuo ežero, kiek išsidraikiusi, neiškilminga ir visai nepasipuošusi. Draugė apsiašarojo iš džiaugsmo. O aš važiavau namo ir galvojau, kad dar neaišku, kuri čia laimingesnė: ar ji, gavusi netikėtų dovanų;  ar aš, nes ji taip apsidžiaugė...
Trečias pliūpsnis. Lengvas pokalbis telefonu, žongliravimas žodžiais ir tuo, kas už žodžių. Ir kvatojimas iki ašarų.

Ate, neriu į viltingą laimingą raibuliuojantį savaitgalį

Šeštadienis tarsi iš niekur

Šeštadienis grėsė būti be koncepcijos ir laisvai plūduriuojantis. Bet tarsi iš niekur gimė planas, ir visa diena staiga įgavo kontūrus. Hmmm, vistiek tarsi iš niekur.
Pradėjom nuo Užutrakio dvaro, parodos "Menamos istorijos". Kas bandytų apsakyti įspūdį - tebus išblukę aidai. Nes spalvos, džiaugsmas, gerumas TEN yra asmeniškas, gilus ir labai stiprus. Pradedant užtvertu įėjimu, drąsa brautis per statybvietę, baigiant visišku nenoru išeiti, o tik likti čia, būti, semtis tų spalvų, nuotaikų, tekstų, vaizdų, pojūčių. Na bet aš jau apie išblukusius aidus... Žodžiu/vaizdu buvo taip:

 

 

---- važiuoti, ir ne vieną kartą. Bilieto kaina 5 Lt.

Po parodos pasijutom išalkę. Turbūt kažkiek savęs atidavėm nuotraukų rožėms, horizonto linijoms, paveikslų žaidimams, žaismėms, ironijai ir egzistenciniam liūdesiui. Todėl LABAI norėjom kažko konkretaus ir valgomo... "Senosios kibininės" kibinai pradingo nespėjus jų įamžinti... Pasitvirtino, kad kartais ir materialūs daiktai būna netvarūs ir labai laikini.
Kitas punktas - sūrininkų namai Dargužiuose. Paprasta, natūrali aplinka, bendravimas, sūrių istorijos, naminis maistas, gulėjimas po medžiu, pažįstami pažįstami pažįstami iš miesto, žolės kvapas, avių spirai, medinės gulbės, pienas, platus dangus ir stiprėjantis noras palikti miestą

Patiekalų kainos pasirodė nemažos, bet tai "nurašėm" kaip paramą ir palaikymą puikiai, gyvybingai, reikalingai iniciatyvai ir bendruomenei. Todėl dar pridėjom kiek galėjom, nes staiga paaiškėjo, kad mūsų grynųjų pinigų rezervai labai riboti, o kaime, kaip žinia, kortelės yra nepatikimas "pinigas" :)
Toliau Pivašiūnai. Buvo įdomu važiuoti tarsi į niekur, nes neturėjom nei žemėlapio, nei GPS - tik vidinius kompasus ir nuojautas, kad "ten turėtų būti kelias". Tas kelias buvo - po praūžusio škvalo gana iškalbingas. Tebedejuojantis, lūžtantis, šiurpinantis.

Pivašiūnai man - jaukus miestelis, su tarsi ostija iškelta balta bažnytėle ir stebuklingu, jaudinančiu Dievo Motinos paveikslu. Jis visada kviečia stabtelėti, nurimti, ilgai žiūrėti, išsigryninti. Todėl laiks nuo laiko čia užsuku, nebūtinai per Žolinę, bet šįkart taip sutapo. Ne, netiesa - važiavimas čionai kaip tik buvo anksčiausiai suplanuotas, nuo jo viskas ir prasidėjo.

Pakeliui namo nusiaubėm Danutės daržą ir išsimaudėm miško ežeriuke-akyje.
Įvyko viskas geriausio, ko nesitikėjom ir dėl ko visiškai nesistengėm ---- tiesiog leidomės į kelionę.

Diena skaidri, tarsi iš niekur

Išsipildė --- karšta

Karšta, net slopsta mintys. Dingsta suvokimas, ar sapnuoju, ar jau pabudau. Išsilydę sapnai braunasi į šiandieną, o išsilydę jausmai - į vakardieną. Karšta... ir viskas lėta, tarsi atsitiktinai, šiek tiek nesuprantamai.

Levandų sapnas išsipildė! Buvau ten, bet nenusifotkinau su savo levandišku megztiniu, nes buvo 40+ Bet tą megztinį visada turėjau lagamine.
Dar išsipildė ežerai, rytai, darbai, tylėjimai, lytėjimai, sapnai... Toks paplaukęs įrašas --- turbūt nuo karščio

We are accidents waiting to happen

Aš dirbu!

Taip, jau šešta diena kaip einu į darbą. Praeitą savaitę nieko nemezgiau, nerašiau, nesportavau ir netgi nesvajojau, nes buvau persunkta informacijos gausos ir pokyčių streso. Iš ryto reikia keltis, o kūnas miega. Reikia važiuoti į darbą, o jis vis dar miega, nes atpratau!.. Bet šiandien jau viskas paprasčiau: tarsi prisitaikau prie ritmo, o darbe atrandu naujus masinančius dalykus. Ir naujus įdomius, geranoriškus žmones.

Paradoksalu ir nelogiška, kad iš dviejų pasiūlymų šiais laikais pasirinkau finansiškai nenaudingesnį. Daug rizikingesnį. Reikalaujantį daugiau pastangų ir knisinėjimosi po mažmožius. Bet žadantį daugiau laisvės spręsti, ir veikti. Daugiau pasitikėjimo ir realaus suvokimo, kad esu tai, ką darau :)

Neriu stačia galva ir atvira širdimi. Ir tau to linkiu

Levandų sapnas

Trumpa užuomina apie galimybę vasaros viduryje išvažiuoti į Prancūziją sukėlė saldžią vidinę sumaištį ir užliejo šilta svajonių banga. NORIU ten! Nors, tiesą sakant, tai visai nelogiška, nes: būsiu ką tik pradėjusi dirbti, rudenį numatyta dar viena kelionė, o bendrai ta galimybė kol kas tokia miglota, beveik nereali. Bet kadangi mano gyvenime vyko ir vyksta daug nelogiškų dalykų, su malonumu atsiduodu vizijoms ir jau matau save saulėtame Provanse. Provansas man - tai visai ne Žydrasis Krantas, Nica ar Kanai. Man Provansas - tai tingios saulėtos popietės, šešėlių virpėjimas ant pietietiška maniera nudažytų kambario sienų, turtingi nėriniai, daugybė pagalvėlių, tekantys pašnekesiai verandoje. Kvapą gniaužianti gamta, alyvuogių muilas, gėlėmis plūstančios terasos. Jauki kaimiška virtuvė su tūkstančiais smulkmenų ir slaptų stalčiukų. Prieskoningas ratatouille su vynu. Ir, be abejo, levandos. Raibuliuojantys violetiniai laukai, nuolat kedenami vėjo. Tylus kuždesys ir ilgesingas, paslaptingas kvapas. NORIU ten!

Didžiausia staigmena ištiko, kai šįryt išsitraukiau kažkada pradėtą megztinį. Šiam megztiniui vardas prilipo savaime - nuo šiol vadinsiu jį "Levandų laukas". Pagal NLP metodą "uodega vizgina šunį" --- jau matau save su šiuo megztiniu tikrame Provanso levandų lauke.

O kol kas - drįstu svajoti ir skubu megzti :)

Su Mamos diena

O taip pat su tavo, mano, jūsų, mūsų diena. Tų, kurios gavome malonę būti Mama ir tų, kurios formaliai tos malonės negavom, bet esam Mamos dešimtsyk, šimtusyk, tūkstantsyk savo gyvenimuose, nes auginam arba vaiką, arba draugą, arba jau visiškai suaugusį, bet vistiek norintį augti... Tas amžius ne tiek svarbu --- daug svarbiau auginti.

Tai va, mano šis rytas buvo... Gana anksti atsibudau, pasveikinau savo mamą, paskui mezgiau, viriau košę  miegantiems vaikams. Tie vaikai vis miegojo, košė šalo, o aš vis mezgiau... Galų gale aname kambary kažkas pradėjo judėti, knisosi ir krebždėjo. Eilinis rytas, taip būdavo, kai niekaip negalėdavau jų pažadinti...

Na ir štai: mano mezgimo kambary šviesą užstoja du vyrukai apie 1,90 cm. Su kvietkeliais (gvazdikais) ir saldainiais rankose. Lengvai užtinę nuo miego, pabalę ir dar visiškai neprasišnekėję: krenkščia, bando dainuoti, kol galiausiai visai darniai užtraukia "ar žinai, kad graži panelė buvo tavo, buvo kažkada mama..."

Taip, kažkada buvau panelė, o dabar tik graži :) Žliumbiu kaip mergužėlė. Ir vėl sakau, kad niekada negalėsiu sau leisti ant jų supykti. Kaip tikriausiai niekada ir negalėdavau supykti iš esmės, nes juos mylėjau ir myliu  visai negudria, visai paprasta, atvira ir besąlygiška meile. Taip, kaip visos pelėdos myli savo pelėdžiukus, o mamos myli savo vaikus :)

Dėkoju už visas meiles, kurios juos lydi dabar: apkabina, stiprina, žeidžia. Už beribes, ilgesingas, skaudžias, bet, duok Dieve, visada besąlygiškas meiles