Katė ant įkaitusio turkiško kilimo

Vakar nusipirkau išsvajotą kilimą. Seniai žinojau, kad jei į namus "ateis" dar vienas kilimas, tai jis bus rytietiškų raštų. Tai, matyt, žinojau ne aš viena, nes kai nuėjau į "Senukus" ir su pardavėja pradėjau kalbėti apie kilimus, ji po 5 sekundžių ištraukė tokį margintą... kad aš suakmenėjau. Iš karto nestvėriau, išsisukau sakydama kad reikia pamatuoti vietą palei sofą, bet iš esmės man viskas buvo aišku: kilimas įvyks. Tai va, rytietiškų raštų kilimas jau pas mane, o pardavėjai pagarba.

Šįryt išskleidžiau gražuolį ant grindų. Du kartus išėjau/ įėjau į kambarį ir pasigrožėjau (čia toks ritualas). Pradėjau žiūrinėti, kaip reikėtų patiesti į jam skirtą vietą. Tupinėjau, dūsavau, būriau, bet jokio rezultato, nes baldai sunkūs.

Tuo tarpu GražuolėVasara mikliai suprato, ką reikia daryti su nauju kilimu...

Ji netgi skaniausiai užmigo...

Užuot bandžiusi patikrinti Archimedo dėsnį ir pajudinti žemę baldus, geriau pasikviesiu vyriškos jėgos...

Tuo tarpu tiesiog būsiu

P.S. Ar kilimas įkaitęs? Taip, jis man labai gražus :)

Maisto istorija: Jalta

Taip atsitiko, kad per šią savaitę patyriau dvi labai skirtingas maisto istorijas: vieną "Kinų rožėje" (žr. žemiau), o kitą - "Jaltoje".

Šiandien su draugėmis aplankėme NDG parodas, o paskui atėjo laikas pietums. Kadangi mes šiek tiek nurautos, parodos irgi, tai norėjosi ir atitinkamų pietų: kad būtų nesuplanuota nuotaika, aplinka, maistas...

Buvau girdėjusi gerus atsiliepimus apie restoraną "Jalta" Žvėryne, tad daug nesvarsčiusios jį ir susiradom - tikrąja to žodžio prasme, nes nors restoranas arti gatvių, bet neišreklamuotas, tad reikia pasidairyti, kad jį atrastum. Savininkas vėliau sakė, kad jie nesimarketina, todėl ir nėra žėrinčių iškabų... Bet tai ir gerai.

Restoranas senoje troboje. Atrodo, kad išlaikytas autentiškas išplanavimas, pečius ir dvasia. Įėjus pro kiemo vartus, nuotaika tingi: tingus maloniai pasisvekinęs savininkas, tingi katė viduje, tiesiog tingi savaitgalio popietė.

Beje, čia dar užgyvinti sovietinių laikų simboliai (baldeliai, liustrai, tarakonai), todėl "Jalta" yra ne tik pavadinimas, bet ir koncepcija bei tam tikro mūsų gyvenimo laikotarpio kvintesencija.

tokias liustras prisimenu iš savo ankstyvos vaikystės

pliušinė voverė medyje

Jei nori, gali sėdėti viduje šalia katės, pečiaus ir gražių paveikslų. Jei nori, gali sėdėti lauke už žiedlapiais apsnigto stalo... Jis toks tik šiandien, ryt jau kitoks. Žavu, tiesa? De javu???

De javu

Nuotaika laisva

Katė prijaukinta

Meniu... atnešė nukopijuotus paglamžytus lapus su vakaro meniu... Na, dar ne vakaras, tik 3 valanda dienos, bet čia juk Jalta :)

Išsirinkau trintą salierų ir obuolių sriubą, salierus su vyno ir ančiuvių padažu ir dar pagalvojau, kad gal visai suviliotų "Jaltos" morkų pyragas... bet vėliau. Sriuba:

Labai skani, su pridėta duonos riekele, už kurią nepaprašė papildomo lito.

Salierų su ančiuviais nespėjau nufotografuoti - puolėm taršyti vos tik atnešė... mmmmhmmm

Tada atėjo padavėja ir pasakė, kad savininkas vaišina mus firminiu morkų pyragu... Vėliau atėjo savininkas ir paklausė ar  viskas gerai mums čia... Tikriausiai jis iš tų žmonių, kurie nebijo mylėti ir nebijo duoti...

Čia prisiminiau kinų rožos zombius ir supratau, kad tai jau praeitas etapas. Ačiū, kad atvedė mane čia...

Pyrago nespėjau nufotografuoti, nes buvo labai skanus...

"Jalta" - rekomenduoju neformatams

Jūsų teisės bus rytoj arba kinų roža

Penktadienį po darbų nuvažiavom pavakarieniauti į "Kinų rožę" Kauno g. Mėgstam šį restoraną dėl skanių patiekalų ir gana ramios aplinkos (jei neatvažiuoji pietų piko metu, žinoma). Todėl jau keletą metų čia reguliariai važiuojame pietauti/ vakarieniauti ir galima sakyti, kad esame lojalūs restorano klientai. Na, bent jau padavėjos keičiasi dažniau negu mes, bet ir tos, pasikeitusios, mus greitai pradeda pažinti :)

Taigi, penktadienio vakaras, ant stalo viliojantis tailandietiškų patiekalų meniu su 50 proc. nuolaida. Kadangi aš vis dar prisimenu, kooooookios yra tailandietiškos sriubos (tirštos, subalansuoto skonio, "atsigėręs ir pavalgęs"), o krevečių sriuba iš reklaminės skrajutės laaaaabai gražiai šypsosi, nedvejodami užsisakome pastarąsias. Aišku, tikėdamiesi jas gauti tokias, kokios parodytos - gali įsivaizduoti, kaip jaudina toks vaizdelis alkaną penktadienio vakarą:

 Mums atnešė:

... o čia "tirščiai":

Dvi pabalusios krevetes, šeši agurkų pagaliukai ir keletas spagetinių makaronų...

Pamačius tokią neteisybę, manyje atgijo kovotoja: sukčiai, galvoju, aš žinau kai kuriuos įstatymus... Cha-cha-cha... istorija tik prasideda...

Pasikviečiau padavėją ir sakau, kad mums reikia tokios sriubos, kaip reklamuota, o ne kokoso sultinio. Ji sako, kad jei supiltų atneštą sriubą į mažesnę talpą, tai ji atrodytų kaip reklamoje... Jauti jėgą?! Taip ir nesupratau, ar tas papildomas skystis - tai bonusas?..

Ne, sakau, mums atneškite reikiamą kiekį sriubos, tokios, kaip pavaizduota...

Tada ateina kita padavėja (naglesnė) ir sako, kad čia tik reklaminis paveiksliukas, sriuba iš tiesų tokia, kokią gavom... Ne, sakau, jei meniu yra sriuba su krevetėmis ir tame pačiame meniu atvaizduota sriuba su krevetėmis, tai man tokią ir atneškite, kokia atvaizduota... O už tą kokoso sultinį mes nemokėsime...

Po to vyko ilgos diskusijos ir aiškinimasis. Viena padavėja sutiko neimti pinigų ir atnešti mums sriubas iš patikrinto meniu, kita (nagloji) nuožmiai kovėsi dėl atsisakytų sriubų... O mes prašėme iškviesti administraciją. Galų gale iškvietė apsaugą...

Atėjo apsauginis apvaliu veidu, iš karto paleido kontrolinį šūvį, t.y. klausimą: Jūs užsakėte sriubas? Reiškia turite už jas sumokėti. Bandžiau aiškinti, kad mes mielai sumokėsime už sriubas, kai jos bus patiektos taip, kaip atvaizduota reklamoje... Ilgai diskutavom, bet kai apsauginis pradėjo pasakoti apie girtus klientus, kurie kelia visokius keistus reikalavimus, o paskui dar mušasi, supratau, kad raukšlių nėra ne tik jo veide, bet ir smegenyse... Tiesiog jo darbas toks: negirdėti ir nemąstyti.

Ne, sakau, už šitą jovalą aš vistiek nemokėsiu... Gerai, sako apsauginis, aš iškviesiu policiją. Ir išėjo laukan skambinti... Čia mano kolega sako, kad jam jau per daug. Ir aš pati suabejojau, ar norėčiau penktadienio vakarą praleisti policijos areštinėje su antrankiais... Žinoma, kad nenorėčiau, jau geriau sumokėti tuos 12 litų...

Tai va, išėjau į lauką ir pasakiau apvaliasmegeniui apsauginiui, kad sumokėsime tuos pinigus. Išėjom jausdamiesi iš principo teisūs (net pagal įstatymą!), bet visiškai pažeminti ir bejėgiai tą savo teisumą kažkaip apginti...

Jūsų teisės bus rytoj

P.S. Paskui nuvažiavome į "Pinaviją" desertų, bet skaniausi pasaulyje napoleonai strigo gerklėje... nors jie ten tikrai skaniausi.
P.P.S. Tą naktį sapnavau, kad mane persekioja zombiai ir pirmą kartą gyvenime išsigandau, kad esu viena.
P.P.P.S. Paskambinau į vartotojų teisių tarnybą, papasakojau savo istoriją ir išgirdau klausimą: ko jūs konkrečiai norite?.. Ar "konkrečiai" tai reikštų mekenti apie tai, kad noriu atgauti 12 litų už sriubas?.. Aš labiausiai noriu, kad Kinų roža ir kiti panašūs restoranai neapgaudinėtų klientų: patiektų tai, ką reklamuoja... Bet supratau, kad valstybinės institucijos tegali jiems "pakutenti padus"... O mūsų teisės bus rytoj.

... iš gražumo

Pripildytos dienos: Andriaus Kulikausko koncertas ir sakuros. Persmelktos gražumu, trapumu ir šviesiu liūdesiu. Ir ašara išdavikė... iš to gražumo.

Ak, kaip sentimentalu

Medžiai

Man patinka medžiai. Atsistoju kuo arčiau kamieno, užverčiu galvą, ir medžio šakos apkabina visą mano dangų. Galingas, kalbantis, apimantis dangus. Nuo apkabinto dangaus ir medžio kvapo išsivalo galva, o dalykų sureikšminimas (ar susireikšminimas) tampa juokingi --- ramu.
Man labai patinka medžiai.

Aprėdyti...

Apsnigti...

Numegzti...

Tas pirštines pamačiau prieš metus, per kalėdinį apsikeitimą dovanomis Mezgimo zonoje... Apsisuko galva, tarsi būčiau tame miške ankstyvą rytą. Bet rašto smulkumas ir sudėtingumas stabdė, kad ne man toks menas - aš gi sukneles "varau". Tačiau ramybę praradau, tas pirštines vis prisimindavau.
Ir kai atėjus naujai žiemai ant rankų pradėjau įsivaizduoti tik Medžių pirštines, supratau, kad trauktis nėra kur. Todėl prisėdau, krapščiau krapščiau akutę prie akutės... ir sukrapščiau. Vairuoti su šiomis pirštinėmis nepatogu, bet aš jas visada nešiojuos su savimi - kad pasitaikius progai galėčiau pašvytruoti.

Atskiros skilties verta vilna - šiltutėlė, iš Farerų salų, išskalbus išleidžianti tankų minkštą pūką - tobula pirštinėms. Ši nuotrauka turėjo būti skirta vilnai, nežinau ar pavyko.

 Tokia tad metų istorija apie pirštines ir apie tai, kad jei ko nors labai nori, tai ir padarai. Arba "pasidaro". Tik norėti reikia LABAI ir biškį pajudinti pirštus.

Visi siūlai ir idėja "pagauta" Mezgimo zonoje, raštą galima rasti ravelry.com

Kaip aš šildžiausi grįžusi iš Tailando...

Grįžau sausio 23 d. Lietuvoje ką tik buvo praėję didieji šalčiai, bet vis dar spaudė apie -15... Tailande palikau +30, taigi temperatūros skirtumas -45... Hmmm...

Pirmą dieną iš namų nekėliau kojos. Netvarkingai miegojau, spoksojau pro langą, pratinausi prie baltumo ir prie ledo gremžimo garsų nuo pat anksčiausio ryto. Antrą dieną sugalvojau, kad turiu reikalų mieste. Įlipau į autobusą, pradėjau krapštyti centus talonėliui ir supratau, kad piniginėje nėra lietuviškų pinigų. Taip susimovusi, artimiausioje stotelėje išlipau, apėjau aplink namą, grįžau namo ir išsitraukiau... aišku, kad siūlus ir virbalus!

Va čia tai tikra šiluma! Raibuliuojančios spalvos... faktūra... achhh, tobula bukliuota Noro vilna, švelniai kutenanti delnus ir eilė po eilės atverianti savo pažadą.

 

Taip gimsta kepurė... Panaši į impresionistų paveikslus, todėl aš ją vadinu impresionistine kepure. Jei kam kyla abejonių, tai štai:

Dar nebaigta, ši kepurė jau tapo viena mano mylimiausių. Užbaigta ji tik patvirtino savo mielumą ant mano netvarkingos galvos...

Cituoju:
O kai dar žinai, kaaaaas po ta kepure :)

Siūlai Noro, pirkti mezgėjų mekoje Mezgimo zonoje. Modelis Rikke Hat, iš ravelry.com

Išvažiuoju, kur dar nebuvau - Tailandas

Kelionės yra gerai... Ir kelionės jausmas, kuris ateina, kai užsidaro autobuso durys arba įsėdi į lėktuvą. Kai jau (beveik) nėra kelio atgal, kas ateity - nežinai, tik atsiduodi vyksmui. Esi vis dar suaugęs, bet labiau vaikas, nes turi būti dabar ir tikėti, kad žmonės aplink tave yra geri, o gyvenimas gražus. Nes jei galvoji kitaip, tai geriau niekur nevažiuoti.
Bet labiausiai turbūt traukia kitokumo jausmas ir atviresnis, jautresnis, imlesnis mano pačios žvilgsnis... Kelionės jausmas apvalo, išgrynina --- na, tai yra tiesiog kelionėsjausmas :)

Taigi, ir vėl išvažiuoju, kur dar nebuvau - į Tailandą. Tebejaučiu skolą sau dėl neužfiksuotų Mano Afrikos įspūdžių, o jau beldžiasi nauji. Bet tai nestabdo.

Gal per ilgai miegojau?

miegoti

... praradau savo veidą?

užsimiršti

... atėjo metas nubusti?

nubusti

... ir visiškai, absoliučiai sušilti...

Išskrendu ryt ir jau myliu savo kelionę, nors dar nesudariau daiktų sąrašo, nesukroviau lagamino, neturiu aiškaus plano... Bilietukas spurda kišenėje, kažką pasiimsiu, o visa kita palieku Jo Didenybei Atsitiktinumui. Nes...
... aš viską turiu - ilgą kelią po kojom ir laisvę širdy
(P. Normantas)