Šilumiukai I

Kai kuriuos žmones vadinu Tylos žmonėmis: jie apsiausti tylos ir ramybės net tada, kai kalba. Tokių žmonių galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų: vieną sutikau Camino de Santiago, jo tyla buvo labai švari, vėliau sužinojau, kad jis kunigas. Tylos žmogus yra mano kirpėja: net kai ji dirba ir kalba, vistiek esu kažkokioj harmoningoj tyloj, neskubrume (veiksmas vyksta kirpykloje!!!)... Na ir dar keletas.

Kai kurie yra Triukšmo žmonės: aplink juos triukšmas net tada, kai jie tyli... Jų daug.

Dar yra Šilumiukai. Pažiūri į žmogų ir iš karto tampa aišku, kad prie jo bus šilta: nuo žvilgsnių, žodžių, buvimo... Jų irgi keletą pažįstu.

---------

Praėjusią savaitę sužinojau, kad bręsta vienos Šilumiukės gimtadienis. Iš karto tapo aišku, kodėl kažkada beveik be sąmonės pirkau Fassett vilną --- šis aiškumas tik patvirtino taisyklę, kad vyksta tai, kas turi įvykti.

Buvo labai smalsu išbandyti tiek naują pirštinių modelį, tiek siūlą. Rezultatu likau labai patenkinta. O spalvingos, džiaugsmingos, šiek tiek neprotingos pirštinės penktadienį nutūpė ant Šilumiukės rankų. Vieną ji iš karto pavadino "vynuogėmis", nes primena ant močiutės stoginės išsiraizgiusias vynuoges. Kitos pavadinimo neatsimenu - kažkas apie ugnį, lapus ar lapę.

 Modelis ir pirštinių savininkė - Šilumiukė Rita.
Siūlai - Rowan Fassett vilna, pirkta, aišku, Mezgimo zonoje

Ruduo

Čia galiu baigti, ane?

Man patinka ruduo, ypač savaitgaliais: kai oras geras, galiu ilgai vaikščioti, kvėpdama salsvą paauksintą miglą. Kai oras blogas, galiu ramiai megzti arba skaityti. Nėra vidinio rimbo daryti daugiau, greičiau, labiau, geriau.... Lėtai sau srūvi kaip atvėsusi upė, retkarčiais priglusdama prie plinkančių krantų. Svarbiau tėkmė.

Šįryt pradėjau keistą mezginį: lyg ir žinau, ką noriu numegzti, bet visai neįsivaizduoju, kas gausis. Todėl šis  mezginys vadinasi Neprognozuojamu. Neaiškumas labiau dėl siūlų, nes negaliu nuspėti, kokia dar dizainerio gudrybė išlįs. Bet tas įdomumas ir varo pirmyn.

 

Čia galėtų būti moralas apie tai, kad mano gyvenime dalykai labiau neprognozuojami nei prognozuojami, todėl tiesiog džiaugiuos... Bet moralo nebus. Tik žiauriai mėgaujuos šia spalvinga vilna, ją megzti daug maloniau nei juodą kepurę. O dar tas neprognozuojamumas :)

Kepurė, beje, šiandien iškeliavo į Vokietiją, o aš kaifuoju, kad vakarais nereikės megzti juodai, nes sunku įžiūrėti, ir mintys tarsi kažkaip pajuoduoja... Todėl aš tikriausiai vengsiu juodų kepurių, nors jos ir stilingos :)

Kas dar apie šį rudenį? Sūnus išvyko į Tanzaniją. Mokausi ispanų: cantebresa, encantado, abuelo, ordenador, lluvia, nuera... --- net saldu. Nusipirkau gražiausią gyvenime paltą. Bręsta kelionė, nuo kurios išsipildymo užima kvapą...

Toks ruduo

P.S. Nuotrauka su Arkliuku Ritos Ž. Koncentratas...

P.P.S. Marga vilna Colorscape Chunky (gamintojas Rowan, dizaineris Kaffe Fassett). Aišku, iš MZ.

Novaraistis. Gervių sapnai arba Važiuok greičiau...

Novaraistis - tai buvęs durpynas Šakių rajone, kuriame migracijos metu nakvoja pulkai gervių.

Keista būsena prasideda artėjant link Novairaisčio, kai įprastus bimbalus už automobilio stiklo pakeičia būriai laumžirgių.

(Čia prisiminiau seną istoriją, kaip kažkada, vėlyvą rudenį, temstant važiavome į vieną kaimą. Staiga už mašinos lango pasipylė bimbalai kaip plaštakės... Aš susijaudinau, nes tokių "bimbalų" dar nebuvau mačiusi. Iš tikrųjų tai buvo pirmasis sniegas, dideliais kąsniais lėtai drimbantis ant mūsų pavargusių langų... Ak, bet čia ne apie tai)

Taigi, laumžirgiai... Kadangi laukti teko ilgai, bemaž tris valandas, įsaulyje įsitaisiau ...megzti. Laumžirgis panūdo perskaityti raštą.

Paskui patikrino, ar teisingai mezgu.

Galiausiai dingo, nes saulei leidžiantis dangumi ėmė plaukti gervių pulkai...

Nuo čia galėtų likti vien daugtaškiai, nes visa kas prisipildė ilgesingo gervių klyksmo. Man tas klyksmas visada liūdnas ir kažkoks (tarsi) neišsipildęs.

Gervės tikriausiai taip klykia todėl, kad yra taip surėdytos.

Gal dar? Juk tai geriau nei žodžiai...

Žinau, kad čia dar grįšiu.

Mano saldžioji pusė ---- Užmiršimas

Trikampių skara baigta.
Esu žiauriai patenkinta, nors ir švelniai kanda kaklą.  Bet galiu derinti raudoną, rudą ir juodą. Ir kitokias spalvas bei faktūras, kurios atrodytų keisti deriniai ar simboliai... o dabar juos sujungia Užmiršimo skara.

tu pamirši mane tu pamirši mane tu pamirši
ir už tai nenumirsi mielasis už tai kad
pamirši nemirsi

aš pamiršiu tave aš pamiršiu tave aš
pamiršiu
ir nemirsiu vienatine mano gal vien tik
todėl ir nemirsiu

(D. Kajokas)

Mano Saldžioji Pusė. Trikampiai

Laukiu nesulaukiu, kada Mano Saldžioji Pusė apgaubs mane iš nugaros...

 

Šilta, minkšta, švelni, spalvinga. Su šokoladu, uogomis, kava, šermukšniais, pipiriukais, lapų kvapu, žvaigždėmis, voratinkliais, medumi --- sodriais dienų įdarais, kuriuos, štai, mezgumezguirmezgu į savo trikampę skarą, kurią įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio beveik prieš metus. "Mano saldžioji pusė" - tai siūlų pavadinimas, nieko asmeniško. Tik kai siūlai pagaliau taps skara, ji bus mano istorija, su kiekvienoje akutėje įrašyta mintimi, būsena ar trikampiu.

Todėl man patinka megzti - kurti istorijas, kurios ilgai (beveik niekada) nesibaigia.

Pastarųjų dienų trikampiai:

Dar trūksta žąsų ir gervių trikampių, gal bus...

Mano Rugsėjo pirmoji --- Gervelė

Sveiki visi, ir vis dar būkite pasveikinti su rugsėjo 1-ąja: Mokslo žinių, Mokslo metų, tarybinės armijos išvedimo, naujo darbų sezono pradžios diena. Daug alaso, sveikinimų, pasirengimo rūpesčių.

Man gi rugsėjo pirmoji - dar ir Gimimo diena. Kaip draugė sako, Uogienės diena,  kiekvienais metais tos uogienės vis daugiau :)

Pamenu, kaip rugsėjo 1-ąją iš mokyklos grįždavau su gėlėmis. Jausdavausi keistai, nes šią dieną visi gėles neša į mokyklą, o aš štai grįžtu su puokšte... Ant suolelio prie namų laiptinės paprastai sėdėdavo kelios kaimynės, metai iš metų vis tos pačios. Ir jos man užduodavo vis tą patį klausimą: "Tai kaip čia, vaikeli, tu iš mokyklos neši gėles, kai reikia nešti į mokyklą?.." Aš kažką mykdavau mindžiukuodama ir tikriausiai išraudusi, o paskui sumišusi sprukdavau namo, lydima jų įdėmių žvilgsnių. Grįžusi kišdavau gėles į vazas ir galvodavau, kad geriau jau būčiau gimusi rytoj arba vakar, kad nereikėtų kiekvieną kartą aiškintis dėl tų gėlių... Vėliau supratau, kad tai buvo tiesiog draugiškas "pakibinimas", o aš gimiau pačiu laiku.

Šiaip aš gimtadienių nešvenčiu: nekviečiu svečių, neorganizuoju baliaus, jokių specialių drabužių nei šukuosenų, nei tostų... ne, ne, ne... Todėl mano Gimtadienis subyra į daug mielų šiltų pasibuvimų su draugais, ir kartais užsitęsia iki spalio vidurio. Visada - lydimas atradimų.

Šiemet sužinojau (o gal - prisiminiau), kad mano ženklas pagal senąjį lietuvių tikėjimą - Gervelė. Gražus, orus, laisvas paukštis, kurį pamačius man norisi nutildyti triukšmą savyje, tik tyliai stebėti... Daug kodų apie Gervelę atskleidė etnoastronomas J. Vaiškūnas, o aš tyliai džiaugiausi, nes daugelyje jo žodžių atpažinau save.

Reiškia, nuo savo prigimties toli nenubėgau --- to visiems labai linkiu.

Miltų Romeo ir laisvos vištos Kalvarijų turguje

O taip vakardienos nuotykius aprašė mano kompanionė ir įvykių liudininkė Živilė. Kai perskaičiau, ištiko antras juoko pliūpsnis (pirmas buvo turguje):

Senokai duoną bekepiau, bet irgi girdėjau, kad parduotuviniai miltai pagedo - duona neiškyla. Todėl susigundžiau Daivos pasiūlymu per pietus Kalvarijų turguje "Mano" malūno miltų nusipirkti. Ir patikrinti ar tai tikrai tas pats dėdulis, iš kurio kažkada esu pirkusi grūdų. Tuomet pirkau tokį mažą kiekį, kad dėdulis pervėrė mane tuo savo ilgu lėtu žvilgsniu svarstydamas - parduot Šitai ar neparduot? Nepaisydamas ilgėjančios eilutės, dėdulis vis žiūrėjo, neskubėdamas apsispręsti ar nenukentės jo savigarba jeigu prasidės su Tokiom Štai. Bet galiausiai nutarė, kad keistuoliai taip pat turi teisę gyventi ir atpylė man tą žiupsnį. Neskubėdamas.

O šiandien jo neskubus, sužavėtas žvilgsnis žvelgė į Daivą. Neatitraukdamas akių ir nekreipdamas dėmesio į besibūriuojančius pirkėjus malūnininkas sudraudė padejėją, kad kreipėsi į ją "ponia" ir liepė sakyti "panelė". Visgi paprašytas nusifotografuoti jis ir vėl įtarė pavojų savo orumui ir nesutiko. Padejėjas šūkaliojo, kad jis tai labai-labai-labai nori būti nufotografuotas, tačiau į jį niekas nekreipė dėmėsio. Galiausiai malūnininkas rado išeitį - sako, nusifotografuosiu, bet tik su panele. Tada ir prasidėjo linksmybės: Daiva su malūnininku atsitojo prie miltų maišų (gaila, kad taip giliai po skėčiu, tamsoje sunku įžūrėti veidus), padėjėjas akimirksniu įsiprašė į kadrą, o aš drebančia nuo juoko ranka spaudžiau fotiką, nes Daiva jau rėkė: greičiau, Živile, jis mane kibina :)

Grįždamos dar užsukome nusipirkti "laisvų vištų kiaušinių".

Kaip smagu, kad mūsų Tėvynėje yra laisvų vištų ir malūnininkų ilgais įsimylėjusiais žvilgsniais :)

Nepamenu, kada taip juokiausi