(ne)logiškai pagalvojus...

Pastaruoju metu vis lipu ant grėblio, kuris vadinasi logiškai pagalvojus...

Viename vakarėlyje - žodžių ekvilibristika apie vynus, patiekalus, padažus. Taip sudėtingai, iškapstant naujus, dar negirdėtus pavadinimus, siekiant nustebinti ar bent jau įrodyti sau, kad visa tai žinai. Ir moki visus tuos įmantrius žodžius (o taip pat vynus, padažus ir dar kažką) apjungti į logiškus darinius. Tylėjau ir snūduriuodama galvojau, kad vynas gali būti beprotiškai skanus visai neįmantriai, nelogiškai, tiesiog: vynas+patiekalas+miela kompanija... Iš to vakarėlio grįžau baisiai pavargusi.

Kažkurį rytą namie gavau pastabą apie tai, kaip logiškai reikėtų dalinti košę... Visai nejuokinga. Matyt ta "logiška košė" dribtelėjo ant  jautrios stygos, tad diskusija baigėsi karštai ir akimirksniu, visai nelogiškai ir neišsivysčiusi.

Aną dieną tobulinau savo cv... Pagalvojau, gal čia yra kažkas nelogiško, kad darbdaviai ne puola, o aš pati turiu jų ieškoti. Sukau sukau galvą, kaip čia dar pa(si)tobulinus, bet paskui nusprendžiau, kad, ai, tegul ta cv bus pagal mane, nieko nevaidinsiu, tai jau tikrai.

Pikas: apsiėmiau padaryti vieną gerą darbą, nors nieko apie jį neišmaniau. Puoliau kaip nuoga į dilgėles, nes kažkas turėjo imtis. O kai nuoširdžiai padirbėjau ir gerokai pasistūmėjau į priekį, išlindo logika's. Tokiu galingu srautu ir patarimų jėga, tokiu reikalo išmanymu, kad ojojoj... Aš žinau, koks saldus jausmas yra logiškai patarinėti kitam. Taip pat žinau, koks "saldus" jausmas yra, kai kiti patarinėja - bet ne padeda, o deda... Išgyvenau. O tas geras darbas jau beveik ir baigtas :)

Užbaigusi tą darbą, ėjau per miestą ir galvojau: kaip gerai, kad yra žmonių, kurie visai-ne-logiškai:

• prakalbina upės krantus

• išpaišo namus Vilnelės pakrantėje, ir oras staiga pradeda virpėti nuo misteriškų nuojautų
• siauroje gatvelėje ant tvoros rašo eiles: šimtą metų verkiau/ ir staiga nelauktai/ liepos lietūs nulijo
• į miestą prikviečia angelų

Kaip gerai, kad yra nelogiškas jausmas ir pavasaris: užklupo, užplūdo, užliejo, nepaisydamas išmoktų taisyklių; prasilupo pro nustekentą savisaugos ir žiemos lukštą ir šildo...

Mano ne-logiškas gyvenime, mano džiaugsme

Kepurėtas pavasaryyys

Nors jau visomis ląstelėmis ir neuronais teka pavasaryyys, tenka baigti kai kuriuos žiemiškus darbus. Pavyzdžiui, antrą kepurę tautiškais motyvais. Čia labiau nei pirmojoje stengiausi "cituoti" mūsų vėliavos spalvų išdėstymą, nes ji megzta studentui iš užsienių. Pagalvojau, kad taip bus geriau.
Kol kas tik tokia nuotrauka, daugiau stambių planų nėra, nes vaikinai, atrodo, nukrypo nuo scenarijaus ir labiau fotkino save nei kepures. Bet kas norės, įžiūrės kepures, o kas norės - manekenus :))

Beje, už įkvėpimą megzti spalvotas kepures DIDELIS AČIŪ Gabijai, kuri nepaliauja stebinti mane savo stilingais darbais ir naujomis idėjomis.

Siūluose susipynusi...

Pavasaringas bučkis į žandą

Jau jau jau pavasaris! Šilti vėjai, aukšti dangūs, sodrūs kvapai. Nesvarbu, kad balos, kad dar slidu, vistiek išsišiepusi lekiu per miestą, nes juk pavasaryyyys... Kaži koks lengvumas, gyvumas, šėlsmas. Nesinori vilktis juodo palto, o norisi spalvų.

Nuo langų nulupinėjau mamos nertas snaiges, o pas girtutėlę babcę nusipirkau tulpių. Tiesa, nežinau, kiek tos tulpės puoš namus, nes jomis labai domisi katė. Bet kad ir  keletą akimirkų --- tas švelnus pavasario šviesos liudijimas.

Einu švęsti toliau - megzti ilgesingų saulėlydžio spalvų baktusą. Nieko tokio, kad jį užsidėsiu galbūt tik kitą žiemą, nes pavasaris yra kur kas svarbiau!

Pavasaringas bučkis į žandą. Ir tau :)

Radau ko noriu!

Šįryt radau darbo, apie kurį svajojau, skelbimą. Organizacijoj, kurioje noriu dirbti. Srityje, kurioje noriu būti.

NORIU NORIU NORIU. Toks aiškumas būna retai, bet šį kartą jis labai stiprus.

Šiek tiek nerimaudama, bet džiaugsmingai laukiu balandžio mėn., kada viskas spręsis. Ir kaip mantrą kartoju Koehlo užkalbėjimą: jeigu ko nors labai nori, visas pasaulis padeda tam troškimui išsipildyti.

Laikyk kumščius :)

Apie "Bendrystės ekonomiką"

Šįryt nudžiugino straipsnis bernardinuose apie Popiežiaus enciklikoje apibrėžtus naujus verslo, valstybės ir socialinio sektoriaus vaidmenis.

Nauja patirtis

Šiandien buvau Trakuose. Nieko naujo, nes čia buvau jau labai daug kartų. Važiavau autobusu (5,60 Lt), lėtai slinko pažįstami vaizdai, o aš sėdėjau susigūžusi ir stengiausi niekonegalvoti, nes nuo sunkių šio ryto minčių jau ir taip plyšo galva. Tos pastangos buvo bergždžios, todėl tiesiog tūnojau...

Išlipau autobusų stotyje, pamačiau melsvai blizgančius užšalusius ežerus,  supratau, kad  ledas geras, todėl eisiu ten, eisiu ilgai, eisiu į švarią žydrą ežerų erdvę, į baltą spindinčią tylą, kol slegiančios mintys išsivynios kaip išsivynioja supainiotas siūlas... Žandus žnaibo žvarbus vėjas, bet viską permuša kaži koks pavasaringas ilgesys, sumišęs su tirpstančio sniego ir juntamu salsvu žemės kvapu. Mergiotės, einančios ledu, laido aitvarą - ryškią plevėsuojančią žuvį, kaip sapną, kaip spalvotas svajones žydrame danguje... Bet šiandien aš nenoriu svajonių, aš noriu būti racionali ir teisinga.

Po daugiau nei 2 valandų pasivaikščiojimų grįžau į stotį. Autobusas už 45 min., traukinys už 50... Hm-mm, štai ir nepatogumai. Kiek pasiblaškiau (ar laukti stotyje ar dar eiti ant ežero) ir nusprendžiau tranzuoti. Pirmą kartą gyvenime tranzuosiu viena! Sustojau kelkraštyje, pakėliau ranką... Nedrąsu, netgi labai nekokia savijauta... Prisiminiau pamokėles, kad reikia pasitikėti savimi, žiūrėti vairuotojui į akis, tikėti, kad sustos ir dar kažką... Galiausiai visa tai virto žaismu, tapo tiesiog smagu dalyvauti. Adrenalinas pravėdino geriau nei bet kokie pasivaikščiojimai. Ir, kaip toj dainoj, sustojo MERSEDESAS :) Didelis kaip laivas. Vairuotojas pasakojo apie savo didelius, rizikingus ir prarastus verslus, keikė politikus, o aš tik pritariamai linksėjau ir džiaugiausi, kad pagaliau tai padariau.

Kai viskas baigiasi, dar lieka ateitis.

Kur dingau? Ieškojau atsakymo. Ir radau!

Vis gaunu klausimų, ką veikiu ir kodėl dingau iš blog'o. Atsiprašau, dabar neturiu laiko, nes mezgu... Kažkaip labai mane užvaldė tie siūlai. Tiesa, primezgu ir šnipštų, tada daug ardau ir vėl ir vėl ir vėl mezgu.

Rezultatu nelabai galėčiau pasigirti, bet vis dėlto - per mėnesį keletas smulkmenų: riešinės, dvejos raštuotos vyriškos pirštinės, naminės čempės, spalvota "tautiška" kepurė, kurią įvertino profesionali tekstilininkė ir mezgėja Sonata (ačiū!!!). Ketvirtą kartą išardžiau ir dabar jau baiginėju pavasaringą kepurę sau iš fantastiškai gražių japoniškų siūlų, taip pat ir riešines. Paskui dar viena kepurė, šalikėlis --- be pabaigos, kaip manija, įsimylėjimas, geraligė...