Šventoji žemė. Pradžia: spalio 9 d.

Atsibundu ir suskaičiuoju darbus: atsirinkti daiktus, supakuoti; kažkur nuvažiuoti; paimti, nuvežti, parnešti; išskalbti, nuplauti, išvalyti; surinkti, užsukti, išmesti; parašyti, nuspręsti, atsakyti... Diena pilna kaip kibiras, o pavakarį man jau reikia skristi... Kažkada susikraunu lagaminą (nepamirštu mezginių:)), kažkada išsiunčiu atviruką, kažkada prisimenu kaip rėkė katė, kai vežiau ją "atostogų" į kaimą, kažkada atvažiuoju į oro uostą, kažkada išskrendu...

Ryga. Desperatiškos pastangos susitikti  ir sunkus liūdesys, kad nepavyko, nes būtų neužtekę laiko grįžti į lėktuvą. Ilga eilė, įkyrus patikrinimas ir mieguistas, vis šiltėjantis skrydis. Lipnų nakties miegą išblaško vaizdas pro lėktuvo liuką: jūros pakrantė kiek akys užmato nubarstyta šviesos taškais ir ūkais. Nakties tamsoje atrodo, tarsi jonvabaliai ir andromedos sudarė vieno vakaro sąjungą, kad apšviestų Tel Avivą... Nemačiau gražesnio naktinio miesto vaizdo... Arba neatsimenu.

Tel Avivas. Milžiniškas oro uostas, bet man nesvarbu, nes mano rodyklės veda link išėjimo. "Muitinė": ko atvažiavot, kas tokie esat, ar iš viso turite teisę čia būti... Miestas trenkia šutintom bulvėm, galvą spaudžia tiršti bugenvilijų žiedai, +27, palmės, žiedlapiais nubarstyti šaligatviai. Autobusiuku riedame į Nazaretą. Marina miegas. Kažkaip pasiekiame viešbutį, kažkaip įsikuriame, kažkaip susitariame dėl pusryčių... Gal nieko ir nesapnavau, iki pusryčių 3 val., po langais žviegia mašinos ir ūbauja muedzinai.

Būk pasveikinta, mano Šventoji žeme!

Svajonės pildosi!

Vis dar daug svajoju ir kalbu apie savo svajones. Ateina laikas, kai galiu jas skaičiuoti, nes labai daug išsipildė. Gyvenu, dirbu savo mažus ir didelius darbus --- ir tas laikas ateina.

Taip ėjau į dar vieną išsvajotą - kelionę į Šventąją žemę. Apie Izraelį galvodavau su pagarba, kuri ilgainiui virto noru, o dar vėliau - troškimu šią šalį pamatyti. Šią trauką labiausiai stiprino Biblijos skaitymas, kitų susižavėjimas ir įgimtas kelionių magijos jausmas. Biblija ir šilti Bernardinų bendruomenės santykiai atvedė prie sprendimo, kad į Šventąją žemę važiuosiu ne su turistų, o su piligrimų grupe.

Taigi, kelione kliedėjau jau gana seniai. Kliedėjau, bet nieko nedariau. Daugiau kaip prieš dvejus metus mišiose susitikau parapijietę, kuri pasakė, kad suformuota grupė į Izraelį, vietų jau nėra. Nebent įsiprašyčiau "per kunigą". Mokykloje niekada nebijojau mokytojų, universitete - dėstytojų, bet štai kunigų kurį laiką privengiau. "Prašyti per kunigą" tuo metu man sukėlė nerimą, bet labai trumpam --- po keleto minučių jau stovėjau prie zakristijos durų. O dar po keleto minučių pro jas išėjau spindėdama iš laimės, kad "mane priėmė". Grįžau namo su gera naujiena ir pakylėtu jausmu. Bet dvejų metų laikotarpis šiek tiek trikdė, nes tokiam laikui aš iš viso nieko neplanuoju, o čia suplanavau atostogas.
Bet spalio 9 d. vis dėlto atėjo...

Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi (Koh 3,1).

Pažvelk į Rytus, Jeruzale, pamatyk džiaugsmą, kuris tau sklinda iš Dievo

Tu būsi vadinama nauju vardu,

kurį pats VIEŠPATS tau suteiks.

Tu būsi puošni karūna VIEŠPATIES rankoje,

karališka diadema savo Dievo dešinėje.

Iz, 62

Išvažiuoju, kur dar nebuvau, ir antrą rudenį iš eilės --- į gyvenimo kelionę. Vėl viską turiu: ilgą kelią po kojom ir laisvę širdy. Ate!