Aš esu grinčas

Kalėdos ant nosies. O aš ne... ne... ne...

Nedeginu žvakių. Neperku dovanų. Nekabinu girliandų. Nepuošiu namų. Neieškau eglutės. Neprisimenu, kur žaisliukai. Nedengiu staltiesių. Nelaukiu svečių. Nesudarinėju meniu. Nesidžiaugiu. Nesijuokiu. Nesvajoju.

Noriu tik vieno - nesusipykti. Dar antro - negadinti nuotaikos tiems, su kuriais būsim. Dar trečio - atleisti ir paleisti. Dar ketvirto... dar penkto...

Kalėdos ateina. Žinau

Ruduo

Man labai patinka ruduo. Tas metas, kai pradeda vėsti, tamsėti, šlapėti, lėtėti... Kai medžiai meta puošnius lapus ir nuogos šakos šauna į dangų. Kai šlapia ir nepatogu, bet vistiek norisi čia pasilikti. Kai viskan smelkiasi sustojimas ir tyla. Dar ne ramybė -- tik tyla.

Tarsi grįžtų namo mano siela -- po siautulingo vakarėlio, nurautų atostogų ar iš didelės meilės. Uždaro duris, nusimeta šilko suknias, atsisėda prie lango ir žiūri. Kaip medžiai -- kaip žodžius -- meta lapus, o nuogos šakos -- kaip tiesos -- sminga... Kaip skauda akis -- kaip šlapia. Ir nepatogu.

Ilgai tyli. Tiek ilgai, kol nustoja gailėti savęs, vasarą išbarstytos ir persistengusios. Kol neskaudina klausimai, o atsakymų nereikia. Kol nereikia nieko iš vasaros, o liūdesys tampa šviesus.

Tada, žinau, ateina ramybė.
Baltas kelias į žvaigždėtą mišką. Juo einant, ant akių tupia baltos plaštakės.

Ramybė ateina. Žinau

Mimikrija

Antanas arba nesuvokiama atmintis

Su Antanu dirbau beveik prieš 25 metus, po to reikalų neturėjom, tik ypatingai retai susitikę gatvėj persimesdavom vienu-kitu žodžiu.  Bet va anądien ėmė ir prireikė Antano telefono...

Internetas -- kurčias ir nebylus. Skambinu draugei, kuri irgi dirbo kartu. Sakau, gal atsimeni Antano telefoną? "Tu gal išprotėjai?.. aš ką vakar valgiau neatsimenu..." - ir prunkščia. Žinau, kad ji ne tik ką valgė, bet ir kad turi eiti į kiną ne visada atsimena, tai nenustebau. Klausyk, sakau, aš atsimenu kažkokį telefoną 8XXXXX811 (susakau skaičius). Nežinau apie ką jis, gal Antano?.. Ji vėl prunkščia. Ar Antano nežinau, sako, bet kažkodėl man jis girdėtas, bet neatsimenu...

Skambinu 8XXXXX811. Atsiliepia vyriškis. Cha cha, buvusios TOS darbovietės direktorius (hm, štai kieno telefonas įrašytas mano atmintin :)... Aš vėl jam apie Antaną. Jis sako, kad įmonėje buvo trys telefonai su gale "11". Žinau dar vieną, sakau, pono I.:  8XXXXX611. Teliko prisiminti trečią. Buvęs direktorius patyli ir sako: nežinau, ką tai reiškia, bet kažkodėl išeina tokia skaičių seka 8XXXXX711, net nežinau ar panašu į telefoną... Užsirašiau, pažiūrėjau - panašu.

Paskambinau -- atsiliepė ANTANAS!!!

Ta atminties mankštelė įsuko sūkurį minčių, kiek visokių nesuvokiamų "gudrumų" mumyse sudėta... atminties užkaboriuose tūnantys skaičiai, frazės, kvapai, pilna staigmenų kūno atmintis, sapnai, nuojautos, staiga tarsi iš nieko atsirandančios įžvalgos, idėjos...

taip galvoti buvo labai faina

(Ne)materiali tiesa

Kartais labai materialūs dalykai patvirtina tiesas, kurių išsipildymas toks norimas, bet kartais atrodo toks neįmanomas...

Gal prieš 3 metus nusižiūrėjau TĄ sijoną: paglamžytas šilkiukas, dažytas rankomis, plazdantis subtilus siluetas --- beveik tobulybė už 800 Lt. Pačiupinėjau, pasigrožėjau, apsisukau ir nuėjau neatsisukdama.

Pernai tas pats sijonas kainavo 400 Lt. Pasimatavau, pasisukinėjau ir palikau.

Vakar be jokio plano užsukau į tą pačią parduotuvę, apžiūrėjau sijonus - TO nėra. Paklausiau pardavėjos, ar turi ką nors lengvo, plazdančio, "va kaip tos suknutės rankovėlės". "Palaukit", - sako. Ir atneša TĄ sijoną, kurio kaina 240 Lt!.. Atlikta :)

Kas tau skirta, pas tave būtinai ateis

Spalvų matematika

Kai rytas pilkesnis už vakarą, o vakaras pilkesnis už rytą, aš kylu nuo sofkutės ir einu. Ties 500-ju žingsniu pradedu matyti spalvas ir žinau, kad bent jau likusius 1900 (žingsnių) aš būsiu jose.

Per metus gautųsi maždaug 483 spalvingi kilometrai --

-- mano Camino

Snaudulys

Tau tikriausiai pažįstamas saldus snaudulys - būsena, kuomet gyslomis skleidžiasi tingi šiluma, mintys stingsta, o kūnas įsisupa tarsi į minkštą vatos kokoną... Atsirandantis tarsi iš niekur, Jis (snaudulys) verčia nieko ir nenorėti --- tik miego, bent 15 minučių visiško ištirpimo, o paskui, pažadu, padarysiu bet ką...

Anądien po baseino ir geros dozės kalėdinių pietų atskubėjau į kiną "Ida". Rimtas, lėtas, ramus, gražus filmas, į kurį nusitaikiau dar "Kino pavasarį". Tada planai pasikeitė, todėl džiaugiausi, kad vėl pradėjo rodyti. Pasitaikyk tu man, kad seansas kaip tik Pušku Pušku salėje, kur ne sėdima ant kėdžių, o pusiau gulima sėdmaišiuose.

Taigi, sakau, po baseino ir geros dozės kalėdinių pietų panirau į sėdmaišį ir žiūrėsiu štai filmą... Po dviejų minučių pajutau, kad kyla Jis - nenumaldomas, nenugalimas, baisus, saldus snaudulys, stipresnis už mane ir bet kurį gyvą padarą žemėje. Puoliau trinti akis, ausis, nosį, žandus, masažuoti(s) galvą... Sėdmaišyje atsisėdau tiesiai kaip styga, tikėdamasi, kad kūno įtampa bent trumpam padės Jį prigauti. Tada atsisėdau kitaip. Dar kitaip. Ir dar. Daugiau kaip valandą atkakliai kovojau su Juo, akimirką-kitą vis panirdama į SAVO filmus...

Ar mačiau "Idą"? Taip, per lengvą miglą. Siužetas nuspėjamas, bet filmas gražus (rekomenduoju, tikrai). Tik ne po baseino ir sočių kalėdinių pietų.

Dar ką nors parašyčiau, bet labai noriu miego...

P.S. Vakar kova su Juo vyko pirmoje "Spragtuko" dalyje. Supratau, kad baseinas + sotūs pietūs + renginys yra absoliučiai nesuderinami. Bent jau man.