Gėlių rytas

Pagaliau sulaukiau: pražydo narcizai. Už lango speigas, bet viduje jau šiltėja :)

Vasaris --- Pavasaris (nors dar vieną Pūgą galėtų užnešti)...

Susidainavimo diena

Nėra daug žodžių

• tik vaizdai

• mintys

• emocijos



 Jaukus susidainavimo su "nepažįstamuoju" jausmas.

Tamsta, dainuoji gerai...

Stulpas. Arba tai, ko dažniausiai nepastebime

Šeštadienį lijo. Nepaisydama namuosesėdėjimo oro, išėjau į miestą. Vidury gatvės pakėliau galvą ir...

Mane mokė, kad vidury gatvės negalima žiūrėti į dangų, nes reikia žiūrėti po kojomis. Aš ir žiūriu ne į dangų, o tik šiek tiek aukščiau tvorų...

Viso labo tai tėra stulpas - tai, ko dažniausiai nepastebime

Kepurė: visiškai nauja

Nauja kepurė, naujos šviesios spalvingos mintys, nauji troškimai, naujas artėjantis pavasaryyyys. Tas "žirgelių" raštas (geltona juosta) išliko, nes man jis beprotiškai gražus. Ir manekenas tas pats :))
Motiejau, atrodai nuostabiai ir esi nuostabus, bet neprižadu naujos kepurės kiekvieną sezoną...

Hmmmm, mintis išdavikė: prie jos beprotiškai derėtų baktusas :)

Kepurė: finišo tiesioji

Nauja kepurė sėkmingai pasiekė Glasgow, o aš jau sulaukiau džiaugsmingų padėkos šūksnių WooHoo. Iš tos bendros laimės apsiašarojau ir pati. Protingieji turbūt pasakytų, kad didžiausia laimė - tai dovanoti ir nelaukti atsako. Bet man patinka ne ta didžiausia, o tiesiog didelė laimė, kai atsako vis dėlto sulaukiu. Atviro, spontaniško, šūksmingo, arba kartais tylaus, bet veriančiai stipraus - nelygu situacija.

Kepurės istorija jau greitai bus baigta --- kai tik gausiu jos su savininku nuotrauką autentiškame Glasgow fone.

Galvojau, kad užvakar anksti ryte pradėjau kepurę. Bet toks jausmas, tarsi pradėjau kažką daugiau. Niekada nežinau, kaip susidėlios mano mezginys: ar megsiu-ardysiu-megsiu-ardysiu-megsiu, ieškodama tobulumo (kaip liemenę iš skandalingųjų Noro siūlų), ar užbaigsiu vienu įkvėpimu (kaip šią kepurę), ar megsiu skonėdamasi ir ieškodama formos įmantrumo (kaip kojines "Tropinė žuvis"). Ar paslėpsiu kaip labai labai seniai pradėtą megztinį, kurį ištraukti sunku, o išardyti nesiryžtu...

Bet nauja pradžia, prasidėjusi penktadienį 5.35, tęsiasi...

Lermontovo kepurė: istorijos pabaiga ir nauja pradžia

Paieška baigta, plakatai nukabinti. Tegul kažkas džiaugiasi senąja, o aš tyrinėju siūlus naujai kepurei, mintyse derinu raštus, tik iki šiol nekilo rankos pradėti. Bet, kaip rašo Kate Jacobs knygoje "Penktadienio vakaro mezgimo klubas", tereikia uždėti vieną akį, po to visą eilę akių, o paskui per jas išmegzti eilę...
Ši istorija davė tam tikrų pamokėlių, bet kartu ir galimybę pradėti dar vieną - tobulesnę - kepurę :)

Nauja pradžia šįryt, 5.35

Lermontovo kepurė

Paslaptingas čiuvas, neva tai ketinęs skelbti aukcioną, paskambino ir pasakė, kad kepurės neturi. Keista, kad kepurė, nors ir labai graži, gali tapti tokia svarbia: vienas sakosi ją išniekinęs, kitas bando manipuliuoti, tęsdamas susirašinėjimą apie galimas dovanas, jo alergiją šokoladui ir aukcioną...
Hmmm, žmonės pikti. Ir turbūt labai vieniši, nes taip labai siekia palaikyti bendravimą dėl tos kepurės, kurios jie, deja, nerado...