Štutgartas - Stambulas - Dar es Salaam.
"Turkish Airlines" lėktuvais, iš viso ore 13 valandų, su laukimu Stambule - 17. Tai geriausios avialinijos, kuriomis man yra tekę skristi: nepaprastai gražios ir paslaugios stiuardesės, netikėtai skanus ir gausus maistas, erdvus švarus salonas, patogios sėdynės, asmeniniai televizoriai su videoteka ir daug kitų dalykėlių, kurie kelionę padaro malonesne ir trumpesne. "Nepatogu" buvo tik tai, kad priešais mane sėdėjo rusų porelė - mergina visą kelionę tarškė pakeltu balsu, o kartais tokiu pat pakeltu balsu įsiterpdavo vaikinas. Po šio 9 val. seanso galiu įsivaizduoti, ką reiškia kankinimas garsu... Negana to, už manęs sėdinti moteriškė nepaliaujamai kosėjo ir man pradėjo vaidentis, kad dar nenuskridus į Afriką, aš jau būsiu apsikrėtusi kokia nors liga... Afrikoje, beje, šis (vaidenimosi) reiškinys gana dažnai pasikartodavo. Bet tai ne Afrikos specifika, o tik mano baimės...
Sveika atvykusi į Dar es Salaam. Miestas iš lėktuvo atrodo labai neįprastai: nėra struktūros, išreikštų gatvių, bokštų ar dangoraižių. Tik chaotiška mažų švieselių jūra --- kaip koks jonvabalynas. Oro uoste ištveriu kankinančią vizos gavimo procedūrą, kuri vyksta maždaug taip: viena mergina labai tingiai surenka pasus ir pinigus (50 dol.), tada labai lėtai (pole pole) neša kitai merginai, toji patikrina ir pole pole neša bičiukui už langelio. Jis pole pole peržiūri ir atiduoda kitam bičiukui, tas kažką kažkur pole pole registruoja... ir perduoda dar vienam. Pastarasis - svarbiausias - pole pole kviečia atvykėlius po vieną, nuima pirštų antspaudus, deda vizas ir atiduoda pasą... Kol gavau savo vizą, praėjo kone valanda, o buvau viena iš pirmųjų prie langelio...
Išeinu į salę ir lyg pro miglą matau savo sūnų, nes akys kažkodėl rasoja... Sūnus sutinka kaip džentelmenas, su vandeniu ir šypsena veide. Pristato be galo paslaugų
bajaj vairuotoją Oskarą (
bajaj - tai kažkas tarp motociklo ir karietos, Indijoje vadinamas
tuk tuk, žr. nuotrauką). Išeinam į lauką ir man norisi rėkti: "Kur išėjimas iš šitos peklos...". Karštis limpa net ir naktį - suprantu, kad mažiausiai tris savaites išėjimo nebus... Sėdam į
bajaj ir važiuojam į viešbutį. Gatvės tuščios, ore dulkės, kelkraštyje šiukšlės, šaligatvių nėra, šviesoforai mirksi sau, pakelėje verda naktinis gyvenimas: lauko kavinės, motociklai, žmogystos... Asfaltas baigiasi ir
bajaj pradeda dardėti keliu, kuriuo pas mus drįstų važiuoti tik džipai... Kratausi lyg tuščias butelis ir jaučiu, kaip viduje pradeda kilti nerimas: kas toliau?..
 |
| Bajaj |
Atvažiuojam į viešbutėlį, aukšta tvora ir užrakinti vartai. Pabeldus išlenda juodas juodas žmogus ir įleidžia į kambarį. Esu tikra, kad šiąnakt esu vienintelė viešbučio gyventoja, todėl nejauku... Na, ne visai viena: ant lubų Vytas parodo gal sprindžio dydžio driežą. Prašau, kad pagautų, o jis sako: tu džiaukis, moskitus išgaudys... Naktį vaidenasi, kad tas driežas lipa ant manęs, nors iš tikrųjų tik ventiliatorius judina antklodę... Kanda moskitai ir uodai, dar ta driežomanija --- ne kažkiek ir temiegojau...
 |
| Gatvelė |
 |
| Gatvės kavinė |
Rytą karšta iki baltumo ir jokių šansų, kad bus kitaip... Tas pats
bajaj nuveža i vakarietišką prekybos centrą, kokius 800 m nuo viešbučio. Sumoku žvėriškus pinigus, bet šiandien nė už ką nedrįsčiau viena išeiti į tą gatvelę... Šis prekybos centras man kaip saugumo oazė, atokvėpis su gyva iliuzija, kad aplinka man bent kiek pažįstama... Papusryčiaunu ir laukiu Vyto --- galiu sėdėti nors iki vakaro, kad tik nereikėtų niekur eiti...
Neužilgo, aišku, prisėda vietinis, ieškantis pažinčių su turtingomis nuobodžiaujančiomis europietėmis. Kadangi aš nei turtinga, nei nuobodžiaujanti, greitai atsiskiria. Paskui sveikinasi, mojuoja ir kalbina beveik visi, kurie eina pro šalį, todėl užsidedu tamsius akinius, susigūžiu, nutaisiau miną "Don't talk to me, don't touch me..." ir sėdžiu kaip prismeigta, kol tarpdury išvystu pažįstamą stotą...
Pagaliau prasideda sąmoninga diena... :)
