Šilagėlių sapnas

Absoliučiai nerealus trapus švelnus lauktas ir netikėtas šilagėlių sapnas tingią trečiadienio popietę

Moterys, kurios turi vyrus (2)

Moterys, kurios turi vyrus, nelaukia ryto. Jos nenori pabusti, žiūrėti į pro užuolaidas srūvančią melsvą šviesą, į Kitą, nes rutina. Jos nenori žiūrėti į savo vidų, nes bijo, kad ir ten rutina. Ant jų odos nėra Kito šilumos ir kvapo, nes juos prarijo rutina. Jos nieko nesako, gal nieko ir negalvoja, nes rytas naujas, o jos tik eina virti kavos. Jų žingsniai minkšti, o judesiai neaprašyti, nes jų niekas nemato. Jos prieina prie lango, bet neieško  savo atvaizdo, nes ir už lango pilka, kaip rutina... betašeinuišvirsiutaukavosirvisuspažadinsiuirbūsiunusipraususiirnuostabiaireikalinga 

Jų akys primerktos, o lūpos tyli. Ši diena vėl prasideda, bet ji kvepia tik kava, o ne Kitu ir pilnatve.

Moterys, kurios turi vyrus, į darbą eina pro dideles vitrinas. Stikle jos mato save: įsivaizduotą, geistą, nutilusią. Jos rutiniškai dirba tuos pačius darbus, rutiniškai labai pavargsta. Vakarais pro rutiniškus blynus stebi savo Kitą, bet kažkodėl nemato jo veido.

aštaukąnorspasakyčiaupapasakočiaukąnorsbetbijaupradėtinesimsiurėktitodėltikmaišaumaišaumaišau

Maišau neatsakytus klausimus, nurytas nuoskaudas, neišmylėtą jausmą, neišdalintą švelnumą.

valgyk ačiū skanu normaliai labanakt

Rutiniška vakarienė, rutiniškas vakaras, rutiniška naktis ir vėl rytas be melsvos šviesos.

Jos pamiršo, ką reiškia jausti

(Nuotrauka iš Adomo blog'o)

Medus be pipiriukų arba dykinėtojos privilegija

Keletas saldžių, nostalgiškų mano dabartinio gyvenimo akimirkų (pipiriukų mėgėjai, neskaitykit). Jos tokios ryškios gal todėl, kad turiu laiko: leidžiu sau jas išgyventi ir į visa tai įsijausti --- tai dykinėtojos privilegija.

Po daugiau nei 20 metų: ką tik privarvėjusi sula ir nemažiau svarbus žiūrėjimas į beržo šakas, aukštyn užvertus galvą

šilagėlės

pirmas šiųmetis laužas ir kepsniukų sezono atidarymas. Kalakutiena su paprikoje keptais obuoliais, mhmmm --- labai skanu

ramus saulėlydis, tarsi už miško justi jūra

Tiek daug, apsčiai ir švelniai, kad norisi susemti ir saugoti

Tango kaip gyvenimas ir gyvenimas kaip tango

Retėjantys mano blog'o įrašai turėtų reikšti, kad esu labai užsiėmusi. Taip, iš tiesų: nuo ryto iki vakaro baisiai užsiėmusi, bet atsisukus atgal nėra kuo pasigirti. Jausmas pažįstamas, ar ne? Diagnozė viena - darau kažkokius mažmožius, o teisinga būtų versti kalnus... Na ir kas čia žino, kas yra teisinga, matyt dabar toks etapas. Tikiu, kad tai susikaupimas prieš "kalnų vertimą", labai sau to linkiu. Tikriausiai tu linki man to paties :))

O dabar apie tango, kuris įvyko penktadienį. Nuostabus, absoliučiai nerealus "Gotan Project" koncertas. Pulsuojanti, svaiginanti, nešanti muzika. Su virpančiomis pauzėmis aukščiausiame kulminaciniame taške - tylos momente tarp dviejų įkaitusių natų. Tai tyla, kuri tuoj sprogs ir kurioje nieko nėra. Švysčiojančios pėdos, šiurpstanti oda ir kūnai, kupini aistros, o tuo pačiu tarsi praradę savo kūniškumą, nes juose ir aplink juos, ir iš jų - tango. Atstūmimai ir priglaudimai, atsitraukimai ir sugrįžimai. Bandonijos dumplėse vibruojantis bandonistas, vien tik aksominiu balsu virtusi solistė, ir visa kita, ką veltui bandyčiau aprašinėti, nes tai būtų tik menkas banalus apipynimas žodžiais to Tango, kaip gyvenimas.

Grįžo noras tęsti sumanytą ciklą "Moterys, kurios...", kurio saldi pradžia jau padaryta, bet toliau viskas užstrigo...

...grįžo pipiriukų skonis meduje

Pagaliau Velykos

Su šv. Velykom!

Ir nežinau, ką toliau rašyti. Nes šiandien yra pilnos tikros gausios apsčios ilgai lauktos Velykos. Su margučiais, storu varškės pyragu, gėlių žiedais, trykštančiu rytu, bažnyčių varpais, ilgais pasivaikščiojimais. Su džiaugsmingu buvimu ir lėtu, negudriu kalbėjimu. Su vėju, dangumi, sprogstančiais pumpurais ir klykaujančiais paukščiais. Su dideliu, visaapimančiu troškimu gyventi, būti, jausti giliai ir kalbėti atvirai. Su viltimi atsinaujinti.

O čia - pirmas (pirmiausias!) mano sudėliotas koliažas. Aišku apie šias Velykas.

Man jis gražus. O grožis, kaip sakė Sonata, išgelbės pasaulį. Sonata, aš tave cituoju, nes man tai yra labai gražu:

Tikėdama, kad grožis yra moralinė vertybė ir jis išgelbės pasaulį, ta proga  linkiu Jums viso ko gražaus; nes grožis nėra nei didelis, nei mažas, nei menkas ar svarbus, jis tiesiog yra ir jo buvimas teikia jėgų, dovanoja sparnus ir džiaugsmo pojūtį...

Pirmą mėlyną žibutę...

Žydras šiandienos dangus ir patrakėlė saulė nuviliojo ieškoti žibučių. Miške iš po rudų pernykščių lapų ir šiukšlių šaukte šaukė sodriai žali žibučių lapai. Prasibroviau prie jų ir apžiūrėjau storesnį kupstelį. Pakapstinėjau pernykščius lapus, o po jais susiraizgęs gležnas žibučių krūmas. Dar visai maži, liauni stiebeliai, sulinkę nuo pritvinkusių pumpurų svorio. Neiškenčiau ir išsikasiau vieną kelmą. Šiek tiek graužė sąžinė dėl to, kad niokoju gamtą, bet pasižadėjau šį krūmą vėl užkasti miške, toje pačioje vietoje - juk savas šiukšlynėlis ir gėlei jaukiausias... Dar įsivaizdavau pradedanti sodininkės karjerą, nes svajoju kada nors sodinti savo erškėtrožę ir serbentą, o čia labai gera praktika.

Kaip įprasta, naują namų "gyventoją" pirmiausiai apžiūrėjo katė Gražuolėvasara. Aš gi persodindama pa(si)keiksnojau, kad parsinešiau krūmą su baisiai netvarkingais lapais, be jokios logikos ar kompozicijos, tiesiog toks palindo po ranka. Bet viską "nunešė"  du žiedeliai, kurie auga tarsi vienas kitą žadindami,  kuždėdami, tarsi vienas kitą pakylėdami. Gal ryt jie bus atsitiesę ir nutolę, bet šiandien taip gražu ir jauku nuo šios trapios gėlių draugystės... Tik šiandien ir net šiandien, nes jau ryt gali jos nebūti.

Yra dar viena istorija, kurią jau daugelį metų prisimenu kartu su žibutėmis. Kai buvau paauglė, per televiziją rodydavo laidą vaikams, panašią į dabartinę "Gustavo enciklopediją". Vieną kartą tos laidos vedėjas, profesorius su storais akiniais ir juodais ūseliais panosėje, sako: "Vaikučiai, netikėkit, jei kas nors sakys, kad Lietuvoje negyveno mamutai. Jie TIKRAI gyveno. Apie juos net eilėraščius kūrė, o vienas jų net išliko". Tas eilėraštis buvo:

Pirmą mėlyną žibutę atnešiau aš tau, mamute

Moterys, kurios turi vyrus (1)

Moterys, kurios turi vyrus, rytais bunda lėtai. Jos tingiai ražosi, žvilgteli į pro užuolaidas srūvančią melsvą šviesą, į savo žmogų, į savo vidų. Ant jų odos dar gyva Kito šiluma ir kvapas. Jos nieko nesako, gal nieko ir negalvoja, nes rytas. Tyliai eina virti kavos. Jų žingsniai minkšti, o judesiai apvalūs kaip katės. Jos prieina prie lango, ilgai žiūri į savo atvaizdą jame, pauzė, išsilenkia, vėl pasiražo ir pasveikina naują dieną. Jų akys primerktos, o lūpose žaidžia šviesa. Ši diena vėl kvepia kava, Kitu ir pilnatve.

Moterys, kurios turi vyrus, į darbą eina pro dideles vitrinas. Stikle jos stengiasi pamatyti save: švytinčią, gražią,  naują --- kaip ir kiekvieną rytą, su švelniu Kito atspaudu akyse ir širdyje.

Jos jaučiasi saugiai. Laukite tęsinio


Nuotrauka iš Adomo blog'o