(atrodo, kad tai reiškia "labas vakaras", bet nebūtinai)
Žinau keturis naivius angeliukus, sėdinčius ant stogų atbrailų ir stebinčius miestą. Juos ir dar kai ką, kas man labai patinka Vilniuje, norėjau sukelti į blog'ą, bet neradau laido, kuris seną fotoaparatą sujungtų su labai senu kompu. Todėl paveikslėlių kol kas nėra, nes ieškau laido... Biškį pikta dėl to, bet nelabai. Nes aš jau supratau, kad esu ne ta, kuri visadaviską randa. Aš randu beveik visada ir beveik viską :)
Šiandien visa diena kaip pamokėlė: turėjau daug planų, kvietimų, vieni keitė kitus, kažką keičiau aš, atsiprašiau, perdėliojau... o galiausiai ėjau į kiną. Kupina laukimo vėl pamatyti ką nors tokio pipiriukiško. Pakeliui prasukau pro Mokytojų namus, ten radau sodinukų mugę. Tiesiog gatvėj. Man ta mugė - kaip oazė. Ką tik pro šalį prakaukšėjo brandinta panelė su prabangiu krepšiu, kuriame stilingai supakuotas čežėjo eilinis (tikriausiai) sijonėlis, pabrėžiantis jos privalumus ir paslepiantis trūkumus, o čia... tikri žmonės: įraudusiais veidais, šviesių akių, pilnom šypsenom, tarmiškom šnektom... Tarp medaus, žolelių, obelų, kriaušių, aviečių, šilauogių, vynuogių, svarainių, šaltalankių ir dar kažin kokių sodinukų. Kol kas aš nieko nesuprantu apie medžius (man tiesiog gražu), bet buvo gera matyti tuos žmones. Džiaugsmingus, giedrus, kalbančius, žiūrinčius į akis.
A, tiesa, apie kiną. Nusipirkom komplektą KYNAS+VYNAS, labai smagiai gurkšnojom vyną, o paskui ėjom į kyną... Čia prisiminiau rusų patarlę "dovieriaij, no provieriaij". Nustraksėjau pripildyta lūkesčių vėl pamatyti kažką tooookio, ir hmmm... Paskutiniam filmo trečdaly ėmėm kurti savo siužetus (dabar jis eis skandintis, o dabar ji neateis...). Pramoga visai vykusi, rekomenduoju. Bet šiaip gaila: aktoriai žinomi, siužetas tarsi irgi toks, iš kurio galima pinti istoriją, bet nesukabinta kažkas... Kitą kartą atidžiau skaitysiu aprašymus.
Šiandien vietoj moralo Giedrės Kazlauskaitės straipsnis. Gal bent kiek tinka į kontekstą, o gal ir ne.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą