2010 m. vasario 26 d., penktadienis

Gatvės joga

Vakar ėjau pasivaikščiot, ir buvo taip slidu... taip slidu ant šaligatvių, kad spjoviau į gerą elgesį, eismo ir tikriausiai dar kažkokias taisykles ir išlindau į gatvę.
Tiesiai į važiuojamąją dalį, nes mano "kaime" yra tokių gatvių, kuriomis pravažiuoja viena kita mašina ir vėl ramu (visai ne taip, kaip Geležinio vilko, Savanorių, Ukmergės, kur nebūčiau išdrįsusi taip išsišokti). Tačiau nepaisant to, kad gatve pravažiavo vos kelios (ar keliolika) mašinų, ir to, kad vos jas išgirdusi aš spausdavausi į kelkraštį ir nutaisiusi kaltą žvilgsnį žiūrėdavau vairuotojui į akis, nežiūrint į tai, kad ėjau šlubčiodama ir pasiramsčiuodama lazda, buvau "apdovanota" pypsenimais, žviegimu, vairuotojų grimasomis ir visokiais piktais gestais. Aišku, ir toliau tęsiau savo kelionę kelkraščiu, nes eiti šaligatviu buvo per daug skausminga mano ištampytiems raumenims. Ir galvojau, kad jei būčiau gatvės jogė, mokėčiau save taip "nutaisyti", kad negirdėčiau ir nekrūpčiočiau nuo tų signalų, nepaisyčiau gestų nei mostų, o plaukčiau sau švaria galva ir šviesiomis akimis, besigrožėdama aplinka ir su švelnia atjauta žvelgdama į besiardančius vairuotojus...

Vairuotojau, nepyk --- ant šaligatvių tikrai klaikiai slidu... Geriau prisisek diržus ir apkabink gyvenimą

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą