Anądien temstant ėjau Pylimo gatve. Tiksliau siauručiu pramintu takeliu ten, kur turėjo būti šaligatvis. O aplink pusnys. O gatvė pilna purvino sniego. Man nelabai patinka Pylimo gatve, nes ji kažkokia labai apkrauta. Namai aprašinėti grafitti. Vitrinos apdulkėjusios ir aptaškytos purvu. Stoties rajono jausmas. O tą vakarą ėjau ir stebėjausi, kiek daug čia mažų parduotuvėlių. Širdį ypač džiugino, kad tai rankdarbių krautuvėlės, kuriose galima nusipirkti beveik visko savo mylimiems knebinėjimams...
Smagu, kad tos parduotuvėlės dirba. Tai reiškia, kad čia kažkas perka. O tai reiškia, kad, pasisotinę masine perprodukcija, vėl grįžtam prie rankdarbių. Praeidama dirstelėjau pro vieną langą ir pamačiau, šešias mezgančias moteris. Gal pasivaideno? Grįžau atgal ir sustingau. Anapus už stalo sėdėjo moterys, šnekučiavosi ir visos mezgė kažkokius gražius dalykėlius. Nuo to vaizdo, lėtumo, įsivaizduojamo siūlo minkštumo, spalvų sklido tokia ramybė ir šiluma, kad stovėjau ir vos nežliumbiau. Galbūt tas vaizdas manyje užkabino emociją iš vaikystės, kai vakarais sėdėdavom su mama ir megzdavom. Būdavo taip jauku ir gera šnekučiuotis (arba tylėti), ir matyti, kaip didėja mezginys ir vis gražiau ryškėja raštas. Pabudau iš savo saldaus jaudulio ir įėjau į vidų. Ši krautuvėlė yra ne-re-a-li ir tikrai geriausia vieta Vilniuje, kur parduodami siūlai. Pradedant "išmegzta" iškaba, rankomis numegztu ir ant virbalo pakabintu darbo laiku, vilnos sniegu ir megztu avinėliu vitrinose. Toliau nerti didžiuliais krepšiai, iš kurių virsta minkštutėliai siūlai. Mezgimo knygų ir žurnalų biblioteka. Na ir, aišku, lentynos, prikrautos spalvočiausių, įdomiausių, matytų ir nematytų siūlų. Paklausiau, ką tos moterys čia veikia. Pasirodo, kiekvieną ketvirtadienį 17 val. renkasi ir mezga. Pasikalba, pasitaria. O jas visas konsultuoja profesionali mezgėja ir parduotuvėlės savininkė Sonata. Fantastika! Tačiau aš šįvakar skubu, todėl sukaupiu valios likučius ir neriu lauk. Žinau, kad grįšiu :)
Smagu, kad tos parduotuvėlės dirba. Tai reiškia, kad čia kažkas perka. O tai reiškia, kad, pasisotinę masine perprodukcija, vėl grįžtam prie rankdarbių. Praeidama dirstelėjau pro vieną langą ir pamačiau, šešias mezgančias moteris. Gal pasivaideno? Grįžau atgal ir sustingau. Anapus už stalo sėdėjo moterys, šnekučiavosi ir visos mezgė kažkokius gražius dalykėlius. Nuo to vaizdo, lėtumo, įsivaizduojamo siūlo minkštumo, spalvų sklido tokia ramybė ir šiluma, kad stovėjau ir vos nežliumbiau. Galbūt tas vaizdas manyje užkabino emociją iš vaikystės, kai vakarais sėdėdavom su mama ir megzdavom. Būdavo taip jauku ir gera šnekučiuotis (arba tylėti), ir matyti, kaip didėja mezginys ir vis gražiau ryškėja raštas. Pabudau iš savo saldaus jaudulio ir įėjau į vidų. Ši krautuvėlė yra ne-re-a-li ir tikrai geriausia vieta Vilniuje, kur parduodami siūlai. Pradedant "išmegzta" iškaba, rankomis numegztu ir ant virbalo pakabintu darbo laiku, vilnos sniegu ir megztu avinėliu vitrinose. Toliau nerti didžiuliais krepšiai, iš kurių virsta minkštutėliai siūlai. Mezgimo knygų ir žurnalų biblioteka. Na ir, aišku, lentynos, prikrautos spalvočiausių, įdomiausių, matytų ir nematytų siūlų. Paklausiau, ką tos moterys čia veikia. Pasirodo, kiekvieną ketvirtadienį 17 val. renkasi ir mezga. Pasikalba, pasitaria. O jas visas konsultuoja profesionali mezgėja ir parduotuvėlės savininkė Sonata. Fantastika! Tačiau aš šįvakar skubu, todėl sukaupiu valios likučius ir neriu lauk. Žinau, kad grįšiu :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą