Praėjusią savaitę bent kelis kartus leidau sau garsiai padejuoti, kad man jau nusibodo be mašinos: iš pradžių atrodęs kaip nuotykis, važinėjimas visuomeniniu transportu virsta išbandymu dėl gaišaties, kvapų, garsų, perspaustos erdvės... Guodžiausi, kad jaučiuosi tokia nejudri, nepaslanki, pririšta prie vietos ir priklausoma nuo kitų malonės... Ir ką gi: jau antra diena vaikštinėju tik po namus, be to su ramentu.
Sekmadienį slidėmis skridau nuo kalno. Jis buvo nelabai aukštas, bet labai status. Nuo nujaučiamo greičio šiek tiek pritemo protas ir aš nuo pat viršaus pasileidau žemyn. Jausmas buvo kaip skrendant nuo amerikoniškų kalnelių, kai jau savęs nebekontroliuoji, o iš gerklės veržiasi laukinis išlaisvėjimo riksmas... Staiga pajutau, kad viena koja su slide metėsi į pusnį, o kita kartu su kūnu toliau čiuožė tuo nenusakomu greičiu. Pajutau, kad kažkas tarsi tempiasi, trūksta ir... sniegas po galva, akyse ir skausmas, skausmas... Daktaras sako, kad tai stiprus raumenų patempimas - tai geriausia, kas galėjo būti.Kol kas vaikštau tik po namus ir labai ribotai, žiemos malonumais džiaugiuosi žiūrėdama pro langą ir gėda prisiminus, dėl ko dejavau praeitą savaitę :) Ženklų skaitytojai pasakytų: prisišnekėjai. Gal ir taip.
Rašau, skaitau, mezgu (nuotraukoje mano pirmosios riešinės), ieškau darbo, galvoju apie savo šešėliuotą banguotą gyvenimą ir bandau sugauti švieseles: savyje ir pro langą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą