Švytintys susitikimai

Vakar eidama Gedimino prospektu vėl išgirdau nedarnius balsus ir būgnelį: "Hare Krišna, Hare Krišna...". Tarsi prašviesėja, kai pamatau šiuos plevėsuojančius oranžinius siluetus: man jie apie širdies laisvę ir  toleranciją. Šį kartą tarp sniego, šalčio ir į tamsius paltus susisukusių miestiečių, įspūdis buvo dar stipresnis.
Grupelėje vėl pamačiau savo buvusį kursioką. Atsimenu, kad buvo vertinamas kaip talentingas matematikas, pasižymėjo neįprastu mąstymu ir įžvalgomis. Tačiau viską metė ir pasinėrė į kitokį - asketišką, dvasinį gyvenimą, meditacijas. Štai eina dabar pro mane švytinčiu veidu, blizgančiomis akimis, nė kiek nesusigūžęs nuo šalčio, o kaip tik - išsitiesęs, atviras. Ir įsijautęs traukia savo paprastą mantrą --- visas joje.

Renginyje pamačiau buvusią bendradarbę - kartu dirbom gal prieš 11 metų. Ji man atrodė labai graži - aristokratiško veido, kilnios laikysenos, išlaikytų manierų. Nuo jos grožio man tiesiog gniauždavo kvapą ir kartais kai kalbėdavomės, turėdavau sekti savo mintis, kad užsižiūrėjusi nenusišnekėčiau. Kai pakeičiau darbą, nebesusitikdavom. Keletą kartų mačiau ją gatvėje, visada lydimą "sėkmingų" kavalierių - kitaip ir negali būti, nes tokia gražuolė... Ir štai vakar vėl ją pamačiau. Tas pats taurus veidas, tiesi, aukšta - iš karto išskyriau iš minios. Ramus, švytintis, mąslus žvilgsnis. Žiūrėjau kaip į paveikslą. Kai minia šiek tiek prasiskyrė, pamačiau, kad apsivilkusi tamsiai rudu šiurkščiu abitu --- vienuolė.

Po renginio norėjau užkalbinti, bet jos jau nebuvo.

Apibendrinimo nesugalvoju. Toks buvo vakaras ir tokie susitikimai su švytinčiais žmonėmis, lydėję į knygos "Švytintis Vilnius" pristatymą.