Mano Camino - pabaiga

Paskutinės dvi dienos, be kurių mano kelionė Camino de Santiago būtų tarsi be paskutinio akordo, be paskutinio žvilgsnio, be taško (oi, kaip banalu). Fi(ni)sterra - žemės pabaiga. Kelionės pabaiga ir nauja pradžia.

Jau praėjo gana daug laiko, įspūdžiai blėsta. Bet iki šiol prisimenu lietų, kurį išgirdau tą rytą, kai iš Santago de Compostella ruošiausi važiuoti į Finisterra. Federico bandė perkalbėti, nemirkti lietuje, bet aš ryžtingai išskleidžiau vakar apdairiai įsigytą skėtį (3 EUR), atsibučiavau su Rosalin, Susi, Federicu ir išvažiavau į autobusų stotį. 3 valandos kelyje, lietus kaip uždanga. Atvykus į Finisterra, pakliuvau tiesiai į pensiono savininkės glėbį. Įsikūriau, palikau kuprinę ir išėjau į miestelį. Mano skėtis pasirodė gana simbolinė apsauga, lygiai kaip ir kelnės, striukė. Tuoj pat buvau beveik kiaurai šlapia, bet nesėdėsi gi ant lovos...

Uosto restoranėlyje, užsisakiau dienos meniu su aštuonkojais (isp. pulpo). Nerealiai skanu, bet kažkokie rieboki. Dar gavau butelį vyno. Ilgai sėdėjau, spoksojau į lietų, nuo kurio net kirai lindo slėptis po kavinių tentais.

Pavalgiusi sukaupiau drąsos likučius ir, nepaisydama įkyraus lietaus, nusprendžiau eiti į patį vakariausią Europos tašką. Sausumos pirštą, liečiantį Atlanto vandenyną. Vietą, pažymėtą "nuliniu" stulpeliu. Kur baigiasi piligrimų kelias, o prasideda kiti.

Girdėjau sakant, kad geras ženklas, jei būnant Finisteroj pavyksta pamatyti saulėlydį. Bet aš, žiūrėdama į pilką dangų, neturėjau jokių lūkesčių. Tik tikslą - nueiti ten ir pabūti vakariausioje savo vienatvėje.

3 km iki iškyšulio įveikiau be kliūčių ir be nuotykių. Tai, ką pamačiau - neaprašoma, neapsakoma, tik pajuntama būnant ten. Erdvė, vanduo, skardžiai, lietus, debesys - nepaprastas gamtos grožis rodos ruošia mane paskutiniam kelionės žingsniui, paskutiniam ritualui. Įsitaisau po akmeniu, nurimstu, sustingstu.

Nežinau, kiek laiko taip sėdėjau, tik pamačiau, kad debesys plyšta, sklaidosi. Nustojo lyti, išsigiedrijo, švystelėjo saulė. Saulėlydis? Štai jis - lėtas, paslaptingas saulėlydžio laivas!

Apimta jaudulio ir džiaugsmo, čia prasėdėjau iki vakaro.

----------

Rytas išaušo kaip nupraustas: oras gaivus, šilta, miestelis žėrėte žėri ryškiomis kontrastingomis spalvomis.

Susirenku daiktus ir vėl traukiu į kyšulį. Liko paskutinis privalomas piligrimų ritualas: sudeginti kelionės daiktus. Taip tarsi sudeginamas likęs vidinis balastas, kurio nespėjai išmėtyti kelionėje.. Tarsi apsivalai ir esi pasiruošęs grįžti švaresnis. Tik taip, sakoma, padedamas paskutinis taškas ir tik tada turi teisę pasakyti: "aš šią savo kelionę baigiau". Tiesa, šiais laikais atsirado išlygų: galima deginti ne visus daiktus, o keletą (bet būtinai tokius, kurie buvo dažnai naudojami kelionėje). Deginimui įrengta speciali vieta, bet yra tokių, kurie daiktus degina tarp uolų. Tai blogis, nes paskui lieka juodos dėmės ir šiukšlės.

Taigi, aš šią savo kelionę baigiau. Taškas. Pabaiga ir pradžia. Omega ir Alfa.

Atsisėdu ant uolos ir vėl tarsi dingstu. Čia pranyksta laiko jausmas.

Kai "grįžtu atgal", suprantu, kad jau reikia skubėti į autobusą. Tekina leidžiuos į miestelį. Spėju :)

Paskutinė vakarienė "MacDonalds" restorane (pamačiusi iškabą, akimirksniu supratau, kad noriu ne pulpo, o ham- arba čyz-burgerių). Paskutinė naktis piligrimų prieglaudoje su indiškais smilkalais, ryžių popieriaus šviestuvais. Tarp širdelių, sapnų gaudyklių ir didelių indiškų skarų...

Užmiegu nekantraudama, kad kuo greičiau ateitų RYT - diena, kai skrisiu namo. Pas vaikus, mamą ir artimiausius žmones, kurie visą kelionę "laikė" mane jaukiai, saugiai ir šiltai - kaip kumštyje. Pas draugus ir pažįstamus, kurie linkėjo man sėkmės ir kurių linkėjimai išsipildė su kaupu. Nuoširdžiai, nužemintai, nuolankiai sakau visiems jums ačiū.

Ciao, Ispanija. Būtinai sugrįšiu.

Prieš pat rytą mėlynai pradeda švisti

ryškėja obelys už lango

myliu viską