Suprantu, kad kai nevykdau superaktyvios veiklos esu mažiau svarbi, įdomi ir ne tokia reikalinga. Taip pat suprantu, kad ateis laikas, ir vėl kibsiu į darbus (atrodo, kad jaučiu, kaip jie artėja) ir vėl ilgėsiuos šios tylos. Bet dabar su ja - tokia ilga ir tokia tylia - susitaikyti, ją priimti, prisijaukinti nelengva.
Kartais galvoju, kad tai dovana: tik man skirtas laikas vėl ir vėl grįžti prie savęs, dar kartą klausti "kaip aš noriu gyventi", skaityti užmestas knygas, atsiduoti beprotiškiausioms fantazijoms, rašyti, ieškoti... Piešti mano naują pradžią, kuri tikrai bus. Ne "bus", o jau gimsta, jau yra. Tik aš kol kas dar nežinau, kokia ji.
Sveika, mano Tyla. Sėskim, pakalbėkim
P.S. Nuotrauka iš blogas.lt , jos autorius nenurodytas. Bet jei jį žinai, parašyk man - padėkosiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą