Spalio 2 d.
Jokių lūkesčių, bet privalau atlikti formalumus, kad bedarbystės metu turėčiau užsitarnautas socialines garantijas. Man priskirta konsultantė, perskaičiusi mano CV, tiesiai šviesiai rėžia, kad pagalbos nebus, nes mano kvalifikacija per aukšta, ir... paskiria kitą susitikimą.
Na, aš tos pagalbos ir nesitikiu, bet nesuprantu, kodėl čia turiu vaikščioti registruotis, gaišti savo ir damų laiką?.. Pagalbos čia, beje, nesitiki (ir net nelaukia) visa eilė asocialių asmenų. Jie irgi "registruojasi", bet išblėsusiose akyse parašyta "darbo neduokit, tik pinigų". Trečias, skaitlingiausias, kontingentas - darbininkiškų profesijų žmonės. Ramsto sienas, kantriai sėdi eilėse, suplukusios moteriškės tamsiuose koridoriuose gano savo vaikus, bet visa tai irgi tik dėl "registravimosi". Beprasmiškas "registravimasis", pagalbos imitacija, nes realių tiek darbo, tiek persikvalifikavimo galimybių žmonės ieškosi patys. Ir labai gerai, kad pagaliau patys...
Nesuprantu šios struktūros vaidmens ir vertės, išpūsto aparato. Ir nepolitikuoju, tik "za deržavu obidno"...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą