Po visų tarpušvenčių ir švenčių atkuto darbdaviai ir vėl turiu keletą kvietimų į pokalbius. Kol kas jie per rekomendacijas ar iš pernykščių CV siuntimų.
Sausio 6 d. Iš ryto maža sloga ir kosulys (prieš dvi dienas slidinėjom prie -18), kyla pagunda paskambinti pokalbininkui (nevadinsiu "darbdaviu", nes darbdavys bus tas, kuris priims į darbą) ir nukelti susitikimą. Tačiau jaučiu, kad tas noras nukelti kyla labiau ne dėl sveikatos, o dėl to, kad aš tiesiog nenoriu į tą pokalbį eiti...
Užgniaužiu neracionalius jausmus ir slidžiais šaligatviais kapstausi pas antrąjį pokalbininką. Sutarėm susitikti 10 val., lygiai tuo metu esu ofise. Šį kartą su manimi susitikinės personalo vadovas, kuris kol kas užimtas ir prašo palaukti. Gerai, visko pasitaiko, laukiu.Po 20 min. prasideda pokalbis. Personalo vadovas kalba apie teorinius marketingo modelius ir apie tai, kaip jie turi veikti praktikoje. Hmmm, keista pradžia... Uždavinėja klausimus ir iš mano atsakymų traukia veiksmus, kurie "įrodo mano nekompetenciją ir neprofesionalumą", nes buvo atlikti ne "pagal modelį". Jaučiu savyje kylantį nusivylimą, nes:
a) man kelia nepasitikėjimą žmonės, kurie situacijas vertina tik pagal jų žinomus ar susikurtus modelius;
b) nesu nei visažinė, nei rinkodaros dievas, bet profesinėje srityje esu šįbeitą nuveikusi :)
c) esu žmogus, ir vien dėl to nusipelnau pagarbesnio požiūrio.
Jaučiuosi tarsi apsivelianti nešvariu veltiniu ir trokštu tik vieno - kad tas pokalbis pagaliau baigtųsi.
Reziume:
1. agresyvi "diskutuotojų" kontora.
2. kultūrinė nuostata - "trinti" ir ieškoti kaltų.
3. ieško "dievo", kuris ateis kaip panacėja ir išgydys visas ligas. Arba atpirkimo ožio. Bet kuriuo atveju tai turėtų būti kietakaktis vyras arba vyriško tipo moteris, prisiekę karjeristai. Man ne pakeliui, linkiu sėkmės!
Išeinu į gatvę ir traukiu į Kalvarijų turgų --- ten tikri žmonės, tikras gyvenimas, atsigausiu.
Pamoka: klausyk širdies ir galvok kur eini.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą