Lermontovo kepurė

Ilga ir liūdna istorija apie tai, kaip mano sūnus pametė ir bando surasti savo kepurę...
Gal mažiau liūdėtume, jei ta kepurė nebūtų tokia graži, tokia mėgiama, tokia vienintelė. Bet faktas tas, kad praeitą ketvirtadienį kepurė pamesta kažkur Škotijoje, Glasgow studentų miestelyje, didumo kaip Kazlų Rūda.

Sausio 13. Paskambino susijaudinęs sūnus ir pranešė liūdną naujieną. Todėl visą vakarą liūdėjau: ir dėl kepurės, ir dėl sūnaus. Parašiau porą laiškų "ant" paguodos.
Vytas atrašė, kad dauguma Motiejaus pametimų vis dar tampa radiniais :)
Sonata iš "Mezgimo zonos" atrašė: "net jei ir neatsirastų, manau, reikia džiaugtis, kad ji tiek žmonių pradžiugino, Motiejus beveik metus nešiojo nenusiimdamas... Kiek kepurių galėtų tuo pasigirti? Kaip galima sakyti, kad megzti neverta!!! Šiandieninį liūdesį labai suprantu, bet ta kepurė man primena kokį Lermontovą: nugyveno tik 27 metus, o kiek paliko... Kitas vos ne 270 nugyvena, o tolko?... " :)) Kepurė įgavo kodinį Lermontovo kepurės pavadinimą.
Sausio 14. Karštligiškai spausdinami plakatai ir kabinami Glasgow studentų miestelio teritorijoje. Skelbimų lentose kažkodėl kabinti neleidžiama, todėl plakatai kabo ant stulpų, medžių, suolelių...
Sausio 15. Tyla.
Sausio 16. Tyla.
Sausio 17. Tyla. Rezgame planus, ką dar būtų galima padaryti.
Sausio 18. Vakare skambutis per Skype - Motiejus. Atsirado tūlas arba tūla, kuris giriasi radęs kepurę. Sako, kad labai graži ir tarsi megzta rankomis (hmmm, jie ką, nesupranta, kad ne "tarsi", o tikrai rankomis megzta?!). Bet, sako, tos kepurės nori dar keletas žmonių, tai gal jis(ar ji) skelbsiąs aukcioną... Susirašinėjimas vyksta sms'ais, sūnus nervuojasi, o aš jaučiu, kaip beveik nekenčiu to manipuliatoriaus! Sutariam su sūnum, kad dar bandys tartis, o jei nepavyks, tai palinkėsim tūlam sukčiui sėkmės nešiojant svetimą kepurę ir imsimės naujo projekto...

Įdomu, kas toliau vyks su ta Lermontovo kepure, dėl kurios Škotijoje ketinama rengti aukcioną :)