Man patinka kelios minutės prieš koncertą, kai žiūrovai salėje jau susėdę, bet šurmulys dar nenutilęs. Kai sueina orkestras ir sulig lengvu pirmojo smuiko mostu pradeda derinti instrumentus. Man patinka garsų kakofonija, ausį rėžiantys "nepatogūs" sąskambiai, trūkčiojantys motyvai, nutęsimai, virptelėjimai, skambtelėjimai. Tarsi be jokios tvarkos ir programos.
O paskui ateina dirigentas, plojimai, minutės pauzė ir... staiga užplūsta harmoninga, suderinta, gydanti, valanti, nešanti muzika. Labai gerai apgalvota, užrašyta, pagal "planą". Na, nesistengsiu čia aprašinėti "kaip gražu", nes tikrai daug kas tai padarė geriau už mane.
Aš tik noriu pasakyti, kad kažkuriame tarpušvenčio koncerte toje tyloje prieš "tikrą" muziką pagalvojau: kiekviena mano diena pilna visokių veiklų, bėgimo, rūpesčių, džiaugsmų. Chaotiškai, šiek tiek paskubomis, visai nelogiškai ir paprastai ne pagal planą. Su pakilimais ir nuosmūkiais, skrydžiais ir kritimais, atradimais ir nuoskaudomis, triumfu ir pamokomis, savo tiesa ir savo paklydimais. O kai atsisuku atgal, iš tolimesnės perspektyvos, atrodo tarsi visa tai turėjo kryptį, liniją. Nosekliai ir gražiai sudėliota, kad pagal kažkieno planą būčiau ten, kur esu, ir tokia, kokia esu --- laiminga.
Nors mano geras draugas sako, kad viskas turi kryptį todėl, kad laikas yra vektorius, aš noriu tikėti, kad už mano kasdieninio chaoso ir kakofonijos yra mano natos ir mano dirigentas :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą