Nauja kepurė sėkmingai pasiekė Glasgow, o aš jau sulaukiau džiaugsmingų padėkos šūksnių WooHoo. Iš tos bendros laimės apsiašarojau ir pati. Protingieji turbūt pasakytų, kad didžiausia laimė - tai dovanoti ir nelaukti atsako. Bet man patinka ne ta didžiausia, o tiesiog didelė laimė, kai atsako vis dėlto sulaukiu. Atviro, spontaniško, šūksmingo, arba kartais tylaus, bet veriančiai stipraus - nelygu situacija.
Kepurės istorija jau greitai bus baigta --- kai tik gausiu jos su savininku nuotrauką autentiškame Glasgow fone.
Galvojau, kad užvakar anksti ryte pradėjau kepurę. Bet toks jausmas, tarsi pradėjau kažką daugiau. Niekada nežinau, kaip susidėlios mano mezginys: ar megsiu-ardysiu-megsiu-ardysiu-megsiu, ieškodama tobulumo (kaip liemenę iš skandalingųjų Noro siūlų), ar užbaigsiu vienu įkvėpimu (kaip šią kepurę), ar megsiu skonėdamasi ir ieškodama formos įmantrumo (kaip kojines "Tropinė žuvis"). Ar paslėpsiu kaip labai labai seniai pradėtą megztinį, kurį ištraukti sunku, o išardyti nesiryžtu...
Bet nauja pradžia, prasidėjusi penktadienį 5.35, tęsiasi...
Wow, naujoji kepurė tikrai gimė "turbo" greičiu, o gavėją pasiekė tikriausiai "šviesos" greičiu!!! Nekantriai laukiu nuotraukų :)
AtsakytiPanaikinti