Pirmą mėlyną žibutę...

Žydras šiandienos dangus ir patrakėlė saulė nuviliojo ieškoti žibučių. Miške iš po rudų pernykščių lapų ir šiukšlių šaukte šaukė sodriai žali žibučių lapai. Prasibroviau prie jų ir apžiūrėjau storesnį kupstelį. Pakapstinėjau pernykščius lapus, o po jais susiraizgęs gležnas žibučių krūmas. Dar visai maži, liauni stiebeliai, sulinkę nuo pritvinkusių pumpurų svorio. Neiškenčiau ir išsikasiau vieną kelmą. Šiek tiek graužė sąžinė dėl to, kad niokoju gamtą, bet pasižadėjau šį krūmą vėl užkasti miške, toje pačioje vietoje - juk savas šiukšlynėlis ir gėlei jaukiausias... Dar įsivaizdavau pradedanti sodininkės karjerą, nes svajoju kada nors sodinti savo erškėtrožę ir serbentą, o čia labai gera praktika.

Kaip įprasta, naują namų "gyventoją" pirmiausiai apžiūrėjo katė Gražuolėvasara. Aš gi persodindama pa(si)keiksnojau, kad parsinešiau krūmą su baisiai netvarkingais lapais, be jokios logikos ar kompozicijos, tiesiog toks palindo po ranka. Bet viską "nunešė"  du žiedeliai, kurie auga tarsi vienas kitą žadindami,  kuždėdami, tarsi vienas kitą pakylėdami. Gal ryt jie bus atsitiesę ir nutolę, bet šiandien taip gražu ir jauku nuo šios trapios gėlių draugystės... Tik šiandien ir net šiandien, nes jau ryt gali jos nebūti.

Yra dar viena istorija, kurią jau daugelį metų prisimenu kartu su žibutėmis. Kai buvau paauglė, per televiziją rodydavo laidą vaikams, panašią į dabartinę "Gustavo enciklopediją". Vieną kartą tos laidos vedėjas, profesorius su storais akiniais ir juodais ūseliais panosėje, sako: "Vaikučiai, netikėkit, jei kas nors sakys, kad Lietuvoje negyveno mamutai. Jie TIKRAI gyveno. Apie juos net eilėraščius kūrė, o vienas jų net išliko". Tas eilėraštis buvo:

Pirmą mėlyną žibutę atnešiau aš tau, mamute