Kelionėse ieškau kuo labiau vietinio maisto, man patinka mažos užeigėlės ar street food, kur pulsuoja gyvenimas ir vyksta tikras maisto ir džiaugsmo triumfas. Prieš šią kelionę svajojau apie gomurį ir jausmus žadinančius prieskonius, minkščiausią avieną, kebabus, traškias daržoves ir, žinoma, medumi varvančius saldumynus...
Patirtis su svajone gerokai prasilenkė. Tikriausiai todėl, kad neradome gerų vietų arba nemokėjome jų atskirti... Taisyklės, kurias sau įvardinau ir kurias būtinai prisiminsiu savo antroje kelionėje:
"Nepasimauti" ant restoranėlių turistų nutryptose vietose (labiausiai taikau Sultanahmet). Nesvarbu, kad stalai užtiesti staltiesėmis, o saldžiabalsis padavėjas suokia giesmes apie dangišką maistą, kurį virtuvės šefas tokiai gražuolei paruoš ypač specialiai. Nesvarbu kas pavaizduota meniu. Ir netgi nesvarbu, kad prie kraštinio stalelio sėdi vietiniai. Vaizdas meniu ir realybėje skiriasi, padavėjas panašias giesmes suokia visiems, o vietiniai tiesiog gurkšnoja arbatą. Gal šiaip sėdi, o gal kuria "minios" įspūdį, kad pritrauktų patiklius turistus.
Viename tokiame "nutryptame" restoranėlyje užsisakiau firminius kukulius kofti. Tikėjausi skonių sprogimo (visgi aviena su jautiena), o gavosi piš. Mėsa skani, bet apvelta baltu padažu, dar bulvių košė ir kažkodėl ryžiai... Kofti likau kaip ir neragavusi.
Įdarytos midijos po Galata tiltu - veeeuu: šalti apvirę ryžiai, viduje maža midijytė... Nusivylimas.
Kebebas netoli vandens saugyklų - beskonis.
Po keleto tokių bandymų, kai už pseudo-turkišką maistą mokėjau nemažus pinigus, pasakiau sau: užkniso. Ir nuėjau į mažas užeigėles, ir pirkau maistą tiesiog gatvėje. Pasiteisino šimtą kartų, geriausi skoniai čia.
Tad kur valgyti? Mano atsakymas: užeigėlėse ir gatvėje. Daug tokių maisto gatvių Sirkeci rajone - neri į gilumą ir renkiesi pagal vaizdą lėkštėse ir bendrą nuotaiką.
Buvo labai skani pusryčių kiaušinienė su sūriu mažoje užeigėlėje Sultanahmet pakraštyje, kur personalas net sunkiai kalba angliškai (pusryčiai 10 TL: didelė porcija kiaušinienės, pomidoriukai, duona, kava).
Maloniai nustebino vegetariškas wrap kitoje užeigėlėje, kur vien tik juos ir ruošia (3 TL).
Kepta skumbrė ir mažos žuvytės, "nučiuptos" tiesiai nuo grilio pakeliui namo - niam (6 TL).
Ir taip toliau.
"Rough guide Istanbul" rekomenduoja kukulius valgyti Tarihi Sultanahmet Koftecisi - prie pat Mėlynosios mečetės, tiesiai prieš tramvajaus stotelę. Šį kartą aš čia nebuvau ir gerų kofti neradau.
Po Galata tiltu galima valgyti žuvį, įdėtą į duoną - 6 TL. Čia žmonių sausakimša. Toliau restoranėliai, kur labai lengva susivilioti viliotojų į restoranus gražbylyste, nors pasitaikė, kad lėkštėse mačiau įspūdingo dydžio ir skaniai atrodančias žuvis... Jei po Galata tiltu ateisi temstant, matysi užburiantį vaizdą į Bosforą ir apšviestą tiltą tarp Azijos ir Europos.
Šiaip žuvį rekomenduoja valgyti žuvų turguje, kuris yra kitoje Galata tilto pusėje. Ten, sako, išsirenki ir iš karto paruošia. Tikriausiai skaniai.
Ką traukia į brangesnius restoranus, įvairūs šaltiniai rekomenduoja Asitane (Šiaurės Vakarų rajone) ir Pasazade (Sirkeci rajone). Mano bendrakeleivės už vakarienę Asitane išleido vidutiniškai po 80 TL, t.y. beveik po 100 Lt. Sakė, kad patiko.
Saldumynai - atskira tema. Nors nesu didelė jų mėgėja, bet bahlavos kalnai, kavos kvapai, varvantys medūs "nulaužė" ir mane... Bahlavą ir kitus saldumynus reikia valgyti ne bet kur, o tik rekomenduojamuose vietose. Mums labiausiai patiko Hafiz Mustafa ir Gulloglu. Šie pavadinimai - tai tinklai parduotuvių tinklai, kuriose vyksta saldumynų puota - kaip pas sultoną, dievaži... Bahlavų čia - dešimtys rūšių, su įvairiausiais įdarais.
Galima pirkti išsinešimui - supakuos į dailias dėžutes ar patogius indelius. Būtina paragauti jų pieniškų pudingų - išties netikėti deriniai, laaabai skanūs ir gaivūs. Ragavau kunefe, bet šis ko gero buvo perkeptas, nes labiau sausas nei tąsus.
Mustafa yra prie pat Sirkeci stoties ir prieplaukos, o Taksim aikštėje yra abu, vienas šalia kito.
Mažų bahlavos parduotuvėlių daugybė, bet buvo patirčių, kai čia nusipirkdavome pasenusią bahlavą, su kažkokiu sirupu ir trigubai brangiau... Nors, tiesa, kartais pasisekdavo.
Alkoholis brangus. Restoranėlyje už puslitrį alaus paliksi 10-12 TL (apie 12-14 Lt), parduotuvėje 5-7 TL. Rakija irgi brangi (bet skani :)
Kainos dažniausiai nurodytos TL, bet geriau perklausti, kad sąskaitoje "netyčia" TL nevirstų EUR... Kai sako kainą, geriau pasitiklinti užsirašant, nes fourteen-fourty, sixteen-sixty su turkiškomis priegaidėmis - mažas skirtumas.
Taigi, sąrašėlis kitai kelionei: kofti, kumpir (bulvė su įdaru), skumbrė po Galata tiltu vakare, žuvis žuvų turguje, kebebas Sirkeci gatvėje ir, žinoma, saldėsiai...
Cha
Patirtis su svajone gerokai prasilenkė. Tikriausiai todėl, kad neradome gerų vietų arba nemokėjome jų atskirti... Taisyklės, kurias sau įvardinau ir kurias būtinai prisiminsiu savo antroje kelionėje:
"Nepasimauti" ant restoranėlių turistų nutryptose vietose (labiausiai taikau Sultanahmet). Nesvarbu, kad stalai užtiesti staltiesėmis, o saldžiabalsis padavėjas suokia giesmes apie dangišką maistą, kurį virtuvės šefas tokiai gražuolei paruoš ypač specialiai. Nesvarbu kas pavaizduota meniu. Ir netgi nesvarbu, kad prie kraštinio stalelio sėdi vietiniai. Vaizdas meniu ir realybėje skiriasi, padavėjas panašias giesmes suokia visiems, o vietiniai tiesiog gurkšnoja arbatą. Gal šiaip sėdi, o gal kuria "minios" įspūdį, kad pritrauktų patiklius turistus.
Viename tokiame "nutryptame" restoranėlyje užsisakiau firminius kukulius kofti. Tikėjausi skonių sprogimo (visgi aviena su jautiena), o gavosi piš. Mėsa skani, bet apvelta baltu padažu, dar bulvių košė ir kažkodėl ryžiai... Kofti likau kaip ir neragavusi.
Įdarytos midijos po Galata tiltu - veeeuu: šalti apvirę ryžiai, viduje maža midijytė... Nusivylimas.
Kebebas netoli vandens saugyklų - beskonis.
Po keleto tokių bandymų, kai už pseudo-turkišką maistą mokėjau nemažus pinigus, pasakiau sau: užkniso. Ir nuėjau į mažas užeigėles, ir pirkau maistą tiesiog gatvėje. Pasiteisino šimtą kartų, geriausi skoniai čia.
Tad kur valgyti? Mano atsakymas: užeigėlėse ir gatvėje. Daug tokių maisto gatvių Sirkeci rajone - neri į gilumą ir renkiesi pagal vaizdą lėkštėse ir bendrą nuotaiką.
Buvo labai skani pusryčių kiaušinienė su sūriu mažoje užeigėlėje Sultanahmet pakraštyje, kur personalas net sunkiai kalba angliškai (pusryčiai 10 TL: didelė porcija kiaušinienės, pomidoriukai, duona, kava).
Maloniai nustebino vegetariškas wrap kitoje užeigėlėje, kur vien tik juos ir ruošia (3 TL).
Kepta skumbrė ir mažos žuvytės, "nučiuptos" tiesiai nuo grilio pakeliui namo - niam (6 TL).
Ir taip toliau.
Po Galata tiltu galima valgyti žuvį, įdėtą į duoną - 6 TL. Čia žmonių sausakimša. Toliau restoranėliai, kur labai lengva susivilioti viliotojų į restoranus gražbylyste, nors pasitaikė, kad lėkštėse mačiau įspūdingo dydžio ir skaniai atrodančias žuvis... Jei po Galata tiltu ateisi temstant, matysi užburiantį vaizdą į Bosforą ir apšviestą tiltą tarp Azijos ir Europos.
Šiaip žuvį rekomenduoja valgyti žuvų turguje, kuris yra kitoje Galata tilto pusėje. Ten, sako, išsirenki ir iš karto paruošia. Tikriausiai skaniai.
Ką traukia į brangesnius restoranus, įvairūs šaltiniai rekomenduoja Asitane (Šiaurės Vakarų rajone) ir Pasazade (Sirkeci rajone). Mano bendrakeleivės už vakarienę Asitane išleido vidutiniškai po 80 TL, t.y. beveik po 100 Lt. Sakė, kad patiko.
Saldumynai - atskira tema. Nors nesu didelė jų mėgėja, bet bahlavos kalnai, kavos kvapai, varvantys medūs "nulaužė" ir mane... Bahlavą ir kitus saldumynus reikia valgyti ne bet kur, o tik rekomenduojamuose vietose. Mums labiausiai patiko Hafiz Mustafa ir Gulloglu. Šie pavadinimai - tai tinklai parduotuvių tinklai, kuriose vyksta saldumynų puota - kaip pas sultoną, dievaži... Bahlavų čia - dešimtys rūšių, su įvairiausiais įdarais.
Galima pirkti išsinešimui - supakuos į dailias dėžutes ar patogius indelius. Būtina paragauti jų pieniškų pudingų - išties netikėti deriniai, laaabai skanūs ir gaivūs. Ragavau kunefe, bet šis ko gero buvo perkeptas, nes labiau sausas nei tąsus.
Mustafa yra prie pat Sirkeci stoties ir prieplaukos, o Taksim aikštėje yra abu, vienas šalia kito.
Mažų bahlavos parduotuvėlių daugybė, bet buvo patirčių, kai čia nusipirkdavome pasenusią bahlavą, su kažkokiu sirupu ir trigubai brangiau... Nors, tiesa, kartais pasisekdavo.
Alkoholis brangus. Restoranėlyje už puslitrį alaus paliksi 10-12 TL (apie 12-14 Lt), parduotuvėje 5-7 TL. Rakija irgi brangi (bet skani :)
Kainos dažniausiai nurodytos TL, bet geriau perklausti, kad sąskaitoje "netyčia" TL nevirstų EUR... Kai sako kainą, geriau pasitiklinti užsirašant, nes fourteen-fourty, sixteen-sixty su turkiškomis priegaidėmis - mažas skirtumas.
Taigi, sąrašėlis kitai kelionei: kofti, kumpir (bulvė su įdaru), skumbrė po Galata tiltu vakare, žuvis žuvų turguje, kebebas Sirkeci gatvėje ir, žinoma, saldėsiai...
Cha
.JPG)
