Levandų sapnas

Trumpa užuomina apie galimybę vasaros viduryje išvažiuoti į Prancūziją sukėlė saldžią vidinę sumaištį ir užliejo šilta svajonių banga. NORIU ten! Nors, tiesą sakant, tai visai nelogiška, nes: būsiu ką tik pradėjusi dirbti, rudenį numatyta dar viena kelionė, o bendrai ta galimybė kol kas tokia miglota, beveik nereali. Bet kadangi mano gyvenime vyko ir vyksta daug nelogiškų dalykų, su malonumu atsiduodu vizijoms ir jau matau save saulėtame Provanse. Provansas man - tai visai ne Žydrasis Krantas, Nica ar Kanai. Man Provansas - tai tingios saulėtos popietės, šešėlių virpėjimas ant pietietiška maniera nudažytų kambario sienų, turtingi nėriniai, daugybė pagalvėlių, tekantys pašnekesiai verandoje. Kvapą gniaužianti gamta, alyvuogių muilas, gėlėmis plūstančios terasos. Jauki kaimiška virtuvė su tūkstančiais smulkmenų ir slaptų stalčiukų. Prieskoningas ratatouille su vynu. Ir, be abejo, levandos. Raibuliuojantys violetiniai laukai, nuolat kedenami vėjo. Tylus kuždesys ir ilgesingas, paslaptingas kvapas. NORIU ten!

Didžiausia staigmena ištiko, kai šįryt išsitraukiau kažkada pradėtą megztinį. Šiam megztiniui vardas prilipo savaime - nuo šiol vadinsiu jį "Levandų laukas". Pagal NLP metodą "uodega vizgina šunį" --- jau matau save su šiuo megztiniu tikrame Provanso levandų lauke.

O kol kas - drįstu svajoti ir skubu megzti :)

Su Mamos diena

O taip pat su tavo, mano, jūsų, mūsų diena. Tų, kurios gavome malonę būti Mama ir tų, kurios formaliai tos malonės negavom, bet esam Mamos dešimtsyk, šimtusyk, tūkstantsyk savo gyvenimuose, nes auginam arba vaiką, arba draugą, arba jau visiškai suaugusį, bet vistiek norintį augti... Tas amžius ne tiek svarbu --- daug svarbiau auginti.

Tai va, mano šis rytas buvo... Gana anksti atsibudau, pasveikinau savo mamą, paskui mezgiau, viriau košę  miegantiems vaikams. Tie vaikai vis miegojo, košė šalo, o aš vis mezgiau... Galų gale aname kambary kažkas pradėjo judėti, knisosi ir krebždėjo. Eilinis rytas, taip būdavo, kai niekaip negalėdavau jų pažadinti...

Na ir štai: mano mezgimo kambary šviesą užstoja du vyrukai apie 1,90 cm. Su kvietkeliais (gvazdikais) ir saldainiais rankose. Lengvai užtinę nuo miego, pabalę ir dar visiškai neprasišnekėję: krenkščia, bando dainuoti, kol galiausiai visai darniai užtraukia "ar žinai, kad graži panelė buvo tavo, buvo kažkada mama..."

Taip, kažkada buvau panelė, o dabar tik graži :) Žliumbiu kaip mergužėlė. Ir vėl sakau, kad niekada negalėsiu sau leisti ant jų supykti. Kaip tikriausiai niekada ir negalėdavau supykti iš esmės, nes juos mylėjau ir myliu  visai negudria, visai paprasta, atvira ir besąlygiška meile. Taip, kaip visos pelėdos myli savo pelėdžiukus, o mamos myli savo vaikus :)

Dėkoju už visas meiles, kurios juos lydi dabar: apkabina, stiprina, žeidžia. Už beribes, ilgesingas, skaudžias, bet, duok Dieve, visada besąlygiškas meiles

Šilagėlių sapnas

Absoliučiai nerealus trapus švelnus lauktas ir netikėtas šilagėlių sapnas tingią trečiadienio popietę

Moterys, kurios turi vyrus (2)

Moterys, kurios turi vyrus, nelaukia ryto. Jos nenori pabusti, žiūrėti į pro užuolaidas srūvančią melsvą šviesą, į Kitą, nes rutina. Jos nenori žiūrėti į savo vidų, nes bijo, kad ir ten rutina. Ant jų odos nėra Kito šilumos ir kvapo, nes juos prarijo rutina. Jos nieko nesako, gal nieko ir negalvoja, nes rytas naujas, o jos tik eina virti kavos. Jų žingsniai minkšti, o judesiai neaprašyti, nes jų niekas nemato. Jos prieina prie lango, bet neieško  savo atvaizdo, nes ir už lango pilka, kaip rutina... betašeinuišvirsiutaukavosirvisuspažadinsiuirbūsiunusipraususiirnuostabiaireikalinga 

Jų akys primerktos, o lūpos tyli. Ši diena vėl prasideda, bet ji kvepia tik kava, o ne Kitu ir pilnatve.

Moterys, kurios turi vyrus, į darbą eina pro dideles vitrinas. Stikle jos mato save: įsivaizduotą, geistą, nutilusią. Jos rutiniškai dirba tuos pačius darbus, rutiniškai labai pavargsta. Vakarais pro rutiniškus blynus stebi savo Kitą, bet kažkodėl nemato jo veido.

aštaukąnorspasakyčiaupapasakočiaukąnorsbetbijaupradėtinesimsiurėktitodėltikmaišaumaišaumaišau

Maišau neatsakytus klausimus, nurytas nuoskaudas, neišmylėtą jausmą, neišdalintą švelnumą.

valgyk ačiū skanu normaliai labanakt

Rutiniška vakarienė, rutiniškas vakaras, rutiniška naktis ir vėl rytas be melsvos šviesos.

Jos pamiršo, ką reiškia jausti

(Nuotrauka iš Adomo blog'o)

Medus be pipiriukų arba dykinėtojos privilegija

Keletas saldžių, nostalgiškų mano dabartinio gyvenimo akimirkų (pipiriukų mėgėjai, neskaitykit). Jos tokios ryškios gal todėl, kad turiu laiko: leidžiu sau jas išgyventi ir į visa tai įsijausti --- tai dykinėtojos privilegija.

Po daugiau nei 20 metų: ką tik privarvėjusi sula ir nemažiau svarbus žiūrėjimas į beržo šakas, aukštyn užvertus galvą

šilagėlės

pirmas šiųmetis laužas ir kepsniukų sezono atidarymas. Kalakutiena su paprikoje keptais obuoliais, mhmmm --- labai skanu

ramus saulėlydis, tarsi už miško justi jūra

Tiek daug, apsčiai ir švelniai, kad norisi susemti ir saugoti

Tango kaip gyvenimas ir gyvenimas kaip tango

Retėjantys mano blog'o įrašai turėtų reikšti, kad esu labai užsiėmusi. Taip, iš tiesų: nuo ryto iki vakaro baisiai užsiėmusi, bet atsisukus atgal nėra kuo pasigirti. Jausmas pažįstamas, ar ne? Diagnozė viena - darau kažkokius mažmožius, o teisinga būtų versti kalnus... Na ir kas čia žino, kas yra teisinga, matyt dabar toks etapas. Tikiu, kad tai susikaupimas prieš "kalnų vertimą", labai sau to linkiu. Tikriausiai tu linki man to paties :))

O dabar apie tango, kuris įvyko penktadienį. Nuostabus, absoliučiai nerealus "Gotan Project" koncertas. Pulsuojanti, svaiginanti, nešanti muzika. Su virpančiomis pauzėmis aukščiausiame kulminaciniame taške - tylos momente tarp dviejų įkaitusių natų. Tai tyla, kuri tuoj sprogs ir kurioje nieko nėra. Švysčiojančios pėdos, šiurpstanti oda ir kūnai, kupini aistros, o tuo pačiu tarsi praradę savo kūniškumą, nes juose ir aplink juos, ir iš jų - tango. Atstūmimai ir priglaudimai, atsitraukimai ir sugrįžimai. Bandonijos dumplėse vibruojantis bandonistas, vien tik aksominiu balsu virtusi solistė, ir visa kita, ką veltui bandyčiau aprašinėti, nes tai būtų tik menkas banalus apipynimas žodžiais to Tango, kaip gyvenimas.

Grįžo noras tęsti sumanytą ciklą "Moterys, kurios...", kurio saldi pradžia jau padaryta, bet toliau viskas užstrigo...

...grįžo pipiriukų skonis meduje

Pagaliau Velykos

Su šv. Velykom!

Ir nežinau, ką toliau rašyti. Nes šiandien yra pilnos tikros gausios apsčios ilgai lauktos Velykos. Su margučiais, storu varškės pyragu, gėlių žiedais, trykštančiu rytu, bažnyčių varpais, ilgais pasivaikščiojimais. Su džiaugsmingu buvimu ir lėtu, negudriu kalbėjimu. Su vėju, dangumi, sprogstančiais pumpurais ir klykaujančiais paukščiais. Su dideliu, visaapimančiu troškimu gyventi, būti, jausti giliai ir kalbėti atvirai. Su viltimi atsinaujinti.

O čia - pirmas (pirmiausias!) mano sudėliotas koliažas. Aišku apie šias Velykas.

Man jis gražus. O grožis, kaip sakė Sonata, išgelbės pasaulį. Sonata, aš tave cituoju, nes man tai yra labai gražu:

Tikėdama, kad grožis yra moralinė vertybė ir jis išgelbės pasaulį, ta proga  linkiu Jums viso ko gražaus; nes grožis nėra nei didelis, nei mažas, nei menkas ar svarbus, jis tiesiog yra ir jo buvimas teikia jėgų, dovanoja sparnus ir džiaugsmo pojūtį...