Retėjantys mano blog'o įrašai turėtų reikšti, kad esu labai užsiėmusi. Taip, iš tiesų: nuo ryto iki vakaro baisiai užsiėmusi, bet atsisukus atgal nėra kuo pasigirti. Jausmas pažįstamas, ar ne? Diagnozė viena - darau kažkokius mažmožius, o teisinga būtų versti kalnus... Na ir kas čia žino, kas yra teisinga, matyt dabar toks etapas. Tikiu, kad tai susikaupimas prieš "kalnų vertimą", labai sau to linkiu. Tikriausiai tu linki man to paties :))
O dabar apie tango, kuris įvyko penktadienį. Nuostabus, absoliučiai nerealus "Gotan Project" koncertas. Pulsuojanti, svaiginanti, nešanti muzika. Su virpančiomis pauzėmis aukščiausiame kulminaciniame taške - tylos momente tarp dviejų įkaitusių natų. Tai tyla, kuri tuoj sprogs ir kurioje nieko nėra. Švysčiojančios pėdos, šiurpstanti oda ir kūnai, kupini aistros, o tuo pačiu tarsi praradę savo kūniškumą, nes juose ir aplink juos, ir iš jų - tango. Atstūmimai ir priglaudimai, atsitraukimai ir sugrįžimai. Bandonijos dumplėse vibruojantis bandonistas, vien tik aksominiu balsu virtusi solistė, ir visa kita, ką veltui bandyčiau aprašinėti, nes tai būtų tik menkas banalus apipynimas žodžiais to Tango, kaip gyvenimas.
Grįžo noras tęsti sumanytą ciklą "Moterys, kurios...", kurio saldi pradžia jau padaryta, bet toliau viskas užstrigo...
...grįžo pipiriukų skonis meduje
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą