Lapų šiurenimo sekmadienis

Šiandien išsirengėm į miškus: neskubėdami, mėgaudamiesi šiluma ir saule, traukdami kvapus, žarstydami lapus, bandydami užvadinti spalvas...

Eidama pro Žaibo kalną ties Pilaite, prisiminiau, kaip daugiau kaip prieš 10 metų čia ateidavau sugraibyti savo nusidūkusių vaikų. Vesdavau namo vėlyvų pietų (pagal paros metą - veikiau vakarienės), pakeliui vienas per kitą pasakodavo, kas kiek kartų važiavo nuo kalno/ apsivertė/ pastūmė/ apsižliumbė. Kas leidosi su padangom, o kas su kaimyno kilimėliais. Įspūdžių srautą pertraukdavo aimanavimas, kad jie dar visai nepavargę ir visai nenori nei valgyt, nei namo... Parėję prie durų trypdavo, kokie yra alkani... Pasitaikydavo, kad kažkas užmigdavo prie lėkštės, nors buvo visai nepavargęs... Dabar Žaibo kalnas užžėlęs krūmais, vienas iš "čiuožinėtojų" Škotijoj, kitas - Tanzanijoj. Kiti kalnai ir kiti pietūs, taip sakant.

Bet grįžtu į šiandien. Beveik nefotografavau, nes nesinorėjo pertraukti to srovenimo jausmo. Tik keletas akimirkų. Ir lapų šiurenimo muzika.

Pilaitės vandens malūnas

Popietė

Pilaitės piliakalnis ir senieji pastatai

Savaip saugojama medinė architektūra

Buvęs Pilaitės dvaras

Ant piliakalnio

Lapų šiurenimo muzika