2009 m. rugsėjo 29 d., antradienis

Be televizijos!

Dar vienas išbandymas - namuose neturiu televizijos! Nors nelaikiau savęs aktyvia televizoriaus žiūrove, bet kai vakar apie 21.40 val. nutrūko signalas, pasijutau nejaukiai. Ne tas žodis "nejaukiai", tiesiog blogai, nes tuo metu žiūrėjau ne kokias nors "galvas", o Vudžio Aleno filmą... Bet AŠ PATI, sąmoningai, atsisakiau televizijos ir iki kelionės likusias 5 dienas gyvensiu be jos.
Ką šiandien veikiau be televizijos? Daug vaikščiojau, susitikau su draugais, dieną miegojau, kepiau pyragą. Svajojau...hmm-m?... Sakyčiau, visai neblogai :)

Tai kam ta televizija reikalinga? Gerus filmus čia rodo gana retai, be to juos kur kas maloniau žiūrėti kino teatre ("Pasaka") ar sekmadieniais mielajame centriuke, na kartais dar galima parsisiųsti (nors per kompą žiūrėt man nepatinka). Mėgdavau klausyti Mezzo, bet geriau dainuosiu iš širdies, arba kas miela rasiu internete. Tai, ką vadiname "naujienomis", irgi yra internete, nors ne visada ir ne viską reikia žinoti... O visa kita tėra menki, iškreipti, parduodami kažkieno gyvenimo atspindžiai. Tai, kas vyksta čia ir dabar, mano ir tavo gyvenime, yra kur kas įdomiau nei televizijoje. Tik kartais sunku į tai atsisukti, todėl atsisukam į pikantišką, reklamišką, mirgantį ekraną...

Sakau išjunk televizorių pagaliau

Liko 5 dienos

Cha, pastarųjų dienų įvykių maža nepasirodys... Bandau suvokti, kodėl jų tiek daug, bet iš tikrųjų galvoti laiko nebelieka, nes reikia spėti išgyventi tuos įvykius...
Prieš tris dienas vieno ritualo metu buvom barstomi kviečių grūdais. Jaučiausi labai laiminga ir pripildyta prasmės, nes kviečio grūdas ir jo virsmai (dygimas-augimas-žydėjimas-duona) yra labai simboliški ir viltingi. Bet tuo pačiu jaučiau baimę, nes prisiminiau, kad vaikystėje sau į ausį susigrūdau žirnį (kad jį iškrapštyti, teko važiuoti į ligoninę). O tėtis apie mane sakydavo, kad "jei miške yra bent viena pelkė, tu būtinai į ją įlipsi", t.y. jei kokia nesąmonė gali įvykti, tai jos ir lauk... Kodas suveikė ir nesąmonė, aišku, įvyko: vienas kviečio grūdas įkrito man į ausį ir aš jį susistūmiau taip giliai, kad negalėjau iškrapštyti... Grįžau namo persmelkta nerimo, ką daryti su tuo grūdu. Sūnus pajuokavo, kad kai išdygs (ausyje), tada išrausim. Man juokas menkas, nes pats "dygimas" ir vešėjimas nusimato Ispanijoje. Naktį praleidau sapnuodama košmarus apie pupą, kuri užaugo ligi dangaus (šita pupa yra iš vaikystės pasakos, kurią netgi apdainavo V. V. Landsbergis - gal jis irgi turėjo panašių problemų :), o taipogi laiks nuo laiko bandydama suvokti, kiek tas grūdas manyje jau išbrinko... Žodžiu, džiaugiausi sulaukusi ryto ir vos tik prašvitus susiruošiau į ligoninę tą kvietį raut... Bet šnypšdama nosį (atsiprašau, gana buitiškas vaizdelis) staiga pajutau keistas vibracijas ausyje ir (o, palaima!) pati ištraukiau tą grūdą!!! Matyt organizmas pajuto svetimkūnį ir pats meilingai jo atsikratė. Taip baigiau savo karjerą žemės ūkyje. Bet tuoj pat pradėjau kitą....
... nes vakare grįžo sūnus ir pasakė, kad pavogė jo kuprinę su telefonu, raktais, dokumentais ir pan. Man tai reiškia:
  • gaila sūnaus, nes jis patyrė, ką reiškia būti apvogtu, rūpesčius ir nuostolius. Taip pat bjauru, kad kažkas ima svetimus daiktus - tikiuosi tam blogiečiui skaudės pirštus.
  • pikta, nes iš tikrųjų ta kuprinė vienai ar dviems minutėms buvo palikta be priežiūros. Čia tas pats, kaip aš užsižiūrėčiau į paukštį ar žvaigždę ir autobuso stotelėj palikčiau savo rankinuką...
  • suknisti rūpesčiai man pačiai, nes reikia asap keisti durų spynas...
Taigi, šventas sekmadienio pusdienis praėjo aiškinantis ką daryti su tom spynom. Galų gale išsiaiškinau, pakeičiau, atsisveikinau su 420 Lt ir dar labiau priartėjau prie savo kelionės.
O štai sekmadienį iš ryto maudžiausi ežere. Nerealus jausmas prasideda važiuojant dviračiu link ežero: drėgnas lapais nubarstytas kelias, rudens spalvos ir kvapai, vėsu. Ežero pakraščiai taip pat numarginti lapais, vanduo ypatingai gaivus ir jau surakina visą kūną... Adrenalino daug, nuotaika puiki. Rezultate peršalau: sloga, kosulys ir lengvas šaltukas... Dar labiau artėju prie savo kelionės...
Ir, galų gale, šiandien pritryniau kojas (mat labai stengiuosi kuo daugiau vaikščioti ir įgyti bent kokią fizinę formą)...

Viso šito pamoka yra: NESISTENGTI! Jei kviečio grūdas įkrito į ausį, tai nestumti jo dar giliau; jei vanduo šaltas, tai nesimaudyt; jei pavargau, tai ne eiti, ne siekti, o leisti sau pagulėti, atsipūsti. Ir nepalikinėti savo daiktų! Mano kelionėje "nepalikinėjamų" daiktų bus apie 10 kg. Manau, kad kartais kils didelė pagunda bent 9 kg kažkur trumpam palikti :)

Neturėti INSTRUKCIJŲ

2009 m. rugsėjo 27 d., sekmadienis

Keistumas

Keistas savaitgalis ir keista diena, gal ką nors protingesnio parašysiu ryt.
Ar dar kam nors būna taip keista: tarsi supranti, kad kažkas vyksta (nes tai liečia tave), bet tarsi ir nesupranti. Atsitraukinėji, deriesi, nustūminėji mintis ir atsakymus, "pamiršti" klausimus... Keista, tikrai labai keista.
"Esu įstrigęs transe tarp pragaro ir kitos erdvės --- provėžose, kurios neegzistuoja" (citata iš filmo "Revolveris", dar neišmokau dėti nuorodų į aprašymus).

Už savaitės palieku savo provėžas

2009 m. rugsėjo 24 d., ketvirtadienis

Filmas mieste

Vakar buvau naujam kino teatre (http://www.kinopasaka.lt ). Dar nebuvot? Tai eikit! Jaukus, kamerinis kino teatriukas, sakyčiau buduarinė, (šiek tiek) psichodelinė, jauki aplinka ir pagaliaunormalūsfilmai!!! Mmm-m... vakar žiūrėjau Vudžio Aleno "Kad ir kas benutiktų", dar rodo "Rugpjūčio šventė" (mačiau kažkuriame festivalyje, patiko), repertuare - Kim Ki Duk... Žodžiu, ir turinys, ir forma puikiai dera, visame kame tarsi sklando laisva prancūziška dvasia su salstelėjusiu rafinuotumo prieskoniu. Ne-re-aliai "skanu" ir akims, ir jausmams :)
Po filmo ir plojimų išėjau į miestą. Nežinau, kokie čia kiti vakarai, bet vakarykštis buvo tarsi filmo tęsinys: ramus šešėliuotas miesto apšvietimas, čežantys lapai, tiršti rudens kvapai, vis dar besiglaustanti šiluma, žodžių nuotrupos, juokas, muzikos aidas... Visas miestas tarsi kūrinys: ne apie politiką, ne apie krizę, ne apie smurtą, o apie paslaptingus gyvybės virpesius.
Lėtas, taikus, gyvas, paslaptingas, kvepiantis, tekantis, svajingas filmas mieste.
Ačiū

Ženklai

Pavadinau "ženklai", nors pradėsiu nuo baimių... Užpraeitą naktį atsibudau apimta nerimo ir ilgai negalėjau užmigti. Taip, aš pradėjau nerimauti dėl savo būsimos kelionės. Supratau, kad aš tiesiog BIJAU: skristi, persėsti Londone, nakvoti Santandere pas tūlą ispaną, bijau paklysti, bijau, kad bilietas į vieną pusę, bijau blogo oro, bijau palikti katę, bijau... o labiausiai turbūt bijau nežinomybės, kuri ir traukia, bet kartu ir baugina.

Dabar apie ženklus.
Jau rašiau, kad mėgstu paskaityti Bibliją. Ir vakar rytą ją atsiverčiau "pagal grafiką". Štai: "Nieko neimkite kelionei: nei lazdos, nei krepšio, nei duonos, nei pinigų" (Lk 9, 1-6). Nežinau, ar po tos išblaškytos nakties galėjau tikėtis didesnės paguodos ir nusiraminimo. Kažkaip gelmingai pajutau, kad reikia ne stengtis numatyti visus galimus įvykius ir situacijas, ne trokšti nuo visko apsisaugoti, o tiesiog eiti. Pakankamai daug ir ilgai gyvenime bandžiau "apsisaugoti". O po to liūdnai žiūrėjau, kaip tos iliuzinės "apsaugos" griūva. Smėlis, miglų migla. Todėl šį kartą ne apsisaugoti, o atsiduoti: Keliui, Minčiai, Jausmui.
O šiandien iš beveik svetimo žmogaus, kuris linki man gero, gavau šią nuorodą: http://www.youtube.com/watch?v=QDOTJHbwRj4

Ženklai net iš piešinio batų žingsniams eit link nematomo

2009 m. rugsėjo 21 d., pirmadienis

Šermukšnių tyla

Vakar buvau šermukšnių vakare...

Kaip stilingai, elegantiškai ir jautriai skamba:

Šer-mu-kšnis: aiškus ritmas, peraugantis į jausmingą bardišką melodiją, į chanson francaise, į tikrą, nesumeluotą, nesuvaidintą muziką, kylančią iš tavo ir mano jausmo, skausmo, džiaugsmo nerimo, noro išreikšti visa tai ir dalintis. Muziką, kuri giliai paliečia, suima ir kelia aukštyn, kuri pulsuojančiais srautais išneša į švarias, nepaliestas tavo ir mano erdves.

Šer-muk-šnis: lengvai byrantys žodžiai, uogos ant šilko. Švelniai slystančios mintys. Aitrios patirtys, dabar jau uogų medumi nugulusios į eiles, knygas, miniatiūras ir jaukiai byrančios į atvertas tavo ir mano burnas ir širdis. Laimė dalintis.

Šer-mukš-nis: skaisčiai oranžinės uogos, tirštai susivijusios ant kaklo, įsivėlusios į plaukus, įstrigusios už ausų, šelmiškai žybčiojančios akyse, išsiliejusios drabužiuose, žaižaruojančios saulėlydyje. Čia tiršta šermukšnių spalvos, kvapo, skonio, grožio. Taip tiršta, kad norisi kvėpti, traukti į save oranžinio gerumo prisotintą orą. Taip trapu, kad norisi kalbėti tyliai, judėti lėtai, daugiau žiūrėti į tavo ir mano akis.

O kur tyla? Ji tarp muzikos, eilių, žingsnių, žodžių, prisilietimų, spalvų, kvapų. Švari, rami, pilna, sodri, gydanti tavo ir mano šermukšnių tyla.

Kaip gerai, kad rudenį sunoksta skambantys šermukšniai, o ne, pavyzdžiui, braškės :)

2009 m. rugsėjo 19 d., šeštadienis

Siūlų terapija

Šiandien siuvinėju! nežinau kodėl, bet kažkas manyje, be abejo, žino. Siuvinėju nosinaitę, pagalvėlę, dar vieną pagalvėlę, šiek tiek ardau, paskui vėl siuvinėju. Pradėjau turėdama gana aiškią viziją, o gavosi kažkas visai ne apie tai --- ne apie viziją. Keista...
Spalvoti siūlai lėtai srūva, liečia pirštus, veliasi, jungiasi su medžiaga, palikdami joje savo (mano?) pėdsaką: piešinį, raidę, žodį. Paskui siūlą vyniojasi ir mintys: dygsneliai, mazgeliai, trūkinėja, jungiasi, tolsta, artėja, mažėja; užmesti, pamesti, atmesti, atausti, įsiūti, paleisti, atleisti. Dar viena, dar trečia, skaudesnė - painiojasi, stringa, bet jau irgi, žiūrėk, atiduota, išglostyta, išlyginta, palikta...
Turbūt todėl ir manoji "vizija" nesigavo, kad aš pati siūdama pasikeičiau :)

Esi nuostabiai padaryta

P.S. Tas pat atsitinka ir mezgant, kai nebesupranti, ar mintys įneria į šiltus minkštus mezginius, ar mezginiai tampa mintimis :)

Dvidešimt žodžių

Tyla laukimas žvilgsnis šypsnys žodis klausimas randas nerimas šiluma gerumas tikėjimas ašaros atleidimas kelias laisvė kūryba tiesa kelionė svajonė meilė.

Apie Tave ir Tau, Motiejau. Šiandien

Sk 21, 4-9

Mėgstu paskaityti Bibliją. Skamba gal kiek lengvabūdiškai, bet būtent taip: mėgstu paskaityti... Dažnai būna, kad atsiverčiu, perskaitau atverstą vietą ir pagalvoju, ką tai sako man... Ar skamba? Kartais taip, kartais ne. Yra keletas vietų, kurios gyvos manyje, kaip gyvi prisiminimai, žodžiai, vaizdai, kvapai - tai, kas SKAMBA...
O štai praeitą šeštadienį Bibliją skaičiau tvarkingai, t.y. pagal kalendorių. Istorija tokia: Mozė su izraelitais tęsė kelionę (klajonę) per dykumą į Pažadėtąją žemę. Žmonės neteko kantrybės ir ėmė priekaištauti Dievui ir Mozei, kad neturi nei maisto, nei vandens, kad bjaurisi niekam tikusiu maistu. Tada Viešpats pasiuntė žmonėms ugningus žalčius. Jie gėlė žmones ir nuo to daug izraelitų mirė. Išsigandę žmonės ėjo pas Mozę ir prašė užtarti juos pas Dievą, kad atimtų žalčius. Viešpats tarė Mozei: "Pasidirbk ugningą žaltį ir pridėk jį prie stulpo. Kiekvienas, kuris yra įgeltas, pažvelgs į jį ir išliks gyvas". Mozė padirbo vario žaltį ir pridėjo jį prie stulpo. Kai tik žaltys ką nors įgeldavo, tas žmogus pažvelgdavo į vario žaltį ir likdavo gyvas. (ST, Sk 21, 4-9)

Kas "suskambėjo" manyje?
Būna, kad "užsiproblemini" ir pradedi inkšti, dejuoti, trypčioti, skųstis (= izraelitai priekaištauja dėl netikusio maisto). Nesvarbu, kokia tai problema - vienodai lengvai įstringam ir didesnėse, ir (ypač) mažesnėse. Savo delsimu ir verkšlenimu prisišaukiam dar daugiau nevilties ir nerimo (= užsileidžiam ugningus žalčius). Ką daryti? Biblija siūlo: leisk sau pajusti, atpažinti, pripažinti ir įvardink tai, kas tave labiausiai slegia (= pagal ugningą žaltį pasidirbk vario žaltį). Ištrauk savo geluonį į viešumą ("viešuma" - tai asmeninė akistata su savo problema). Drąsiai žvelk geluoniui "į akis" (ne slėpkis, o atvirai žiūrėk, jausk, išsisakyk). Nes tik taip - "apžiūrinėjant", vartant, čiupinėjant problemą - ateis sprendimai ir veiksmai. Pradėsi gyti (= "išliksi gyvas").
Atradau, kad Biblijoje(!) labai paprastai ir aiškiai aprašytas modelis, apie kurį ne kartą girdėjau bent kiek su psichologija susijusiuose seminaruose. Tiesa, jei ne tos girdėtos teorijos, šis skaitinys tikriausiai nebūtų taip suskambėjęs. O štai ėmė ir suskambėjo...

Nulenkti galvą prieš Biblijos gelmes ir atverti širdį skambėjimams...

2009 m. rugsėjo 14 d., pirmadienis

Naujos patirtys. Viešasis transportas

Daugiau nei 10 metų labai šiltai ir patogiai važinėjau tarnybiniu automobiliu, todėl viešąjį transportą prisimindavau tuomet, kai į mokyklą išsiruošdavo vaikai arba kai koks nors autas ar trūlas tapdavo trukdžiu kelyje (visiems pasitaiko, tiesa?). Na, kartais savaitgaliais pasidarydavau pramogą ir autobusu važiuodavau į miestą, bet labai retai. Dabar gi jau savaitę autobusas yra pagrindinė mano susisiekimo priemonė ir galiu pasakyti, kad kol kas man visai patinka:
  • lėtas važiavimas nejučia sustabdo mintis ir jos pradeda slinkti taip pat lėtai, kaip ir autobusas. Tada išryškėja detalės, gali atrasti netikėtų kampų ir įžvalgų, šviesos ir šešėlių tiek už lango, tiek galvoje :).
  • Kelionės tikslas paprastai nesutampa su stotele, todėl tenka paėjėti miestu. Sugalvojau tokį žaidimą: einu ne tiesiausiu keliu, o mažomis gatvelėmis, užkampiais, kiemais. Nerealu --- sutinku žmones, kurie kartais kažkodėl nusišypso; perėjau ružavais žiedlapiais nubarstytu šaligatviu; pakalbinau įsaulyje išsidriekusią katę, kuri, kaip tikra miestietė, nekreipė nė mažiausio dėmesio į netoliese tupinėjančius balandžius; ne apvažiavau, o apėjau vaikų piešinių piramidę Rotušės a. Ir vėl - besimainančios šviesos, šešėliai, garsai, kvapai... Naujai atrandu savo miestą ir savo lėtą gyvenimą jame.
Kas trikdo viešajame transporte? Ogi asmeninės istorijos, kurias važiuojantys pasakoja per mobiliakus. Kol kas nemoku nuo to atsiriboti, todėl prieš mano valią laiks nuo laiko išgirstu istorijas apie tai, kad "žinai, man skauda tulžį", kad "jis mane, koroče, paliko", kad "kitą savaitę važiuosiu į kaimą, o šunį turbūt paliksiu Eugenijai arba Elzei", kad "atsiprašau, neatvažiavau, nes neturėjau tamsių drabužių", kad "važiuoju į Rimi, nes ten kulšelių akcija"... Ir daug daug visko, ką kažkodėl kuo garsiau, išraiškingiau, su pasimėgavimu norisi išpasakoti tame vos judančiame autobuse. Tarsi skambėtų asmeninių istorijų choras, beveik vertas LTV...
Truputį liūdna, nes atrodo, kad žmonės neturi kas juos išklausytų gyvai: tyliai, jautriai, linksėdami galva, pritardami akimis. Atrodo, kad kažkada buvę jautrūs, intymūs dalykai išvelkami į viešojo transporto tribūną...
Geriau jau žmonės autobuse kalbėtų apie vaivorykštes, debesis bičių ir antaninius obuolius, kurie skraido po palėpę skleisdami geltoną šviesą...
Einu į autobusą - neskambinkit man dabar :)

2009 m. rugsėjo 12 d., šeštadienis

Pradžia

Štai pildosi dar viena mano svajonė - turėti blog'ą! Pasirodo, tai taip paprasta, o ruošiausi taip ilgai... Kalbant apie svajones, tai pastaruoju metu jos pildosi dosniai ir su kaupu: spontaniška kelionė į Rygą ir Latvijos pakraštyje vėlų vakarą paimti du estukai autostopininkai, "išbūrę", kad man būtinai atsitiks kažkas gero, nes buvau pirmoji, juos paėmusi kaip autostopininkus. Jaukus gimtadienis mieste, linguojančiame lindy-hop ritmu. Netikėtas svaiginantis skrydis oro balionu. Bilietas į gyvenimo kelionę, kuri prasidės spalio 5 d... Susitikimai, ženklai, mintys ir smagus dirbinėjimas šiobeito prasmingo. Tikriausiai ši gausa - tai atpildas už ilgus įsipareigojimų, bandymų save įprasminti veikloje ir santykiuose, ieškojimų, atradimų ir nusivylimų metus. Prisotintas įvairių patirčių, pulsuojantis, spalvingas etapas. Bet - JAU BUVO. Užversta, palikta, neskauda.

Nežinomybė užburia, svaigina. Laisvos giedros lengvos dienos. Ženklai net iš piešinio batų žingsniams eit link nematomo.

P.S. Kodėl Gražuolėvasara? Todėl, kad begalvojant, koks gi galėtų būti blog'o pavadinimas, nuo monitoriaus tiesiai ant klaviatūros nudribo apsimiegojusi katė, kurią aš vadinu GražuoleVasara (būtinai vienas žodis). Išsigandusi įsitaisė ant kelių, markstėsi apsiblaususiomis akimis ir garsiai murkė. Net ne murkė, o tiesiog vibravo visa, skleisdama minkštą šilumą, ramybę ir visišką pasitikėjimą. Gal kada nors parašysiu, ko galima pasimokyti iš katės :)