Vilnoniai jausmai arba kalėdinis sveikinimas broliams pranciškonams

Šiemet broliams pranciškonams dovanojome vilnones pirštines. Savo porą mezgiau iš Farerų salų vilnos, kuri yra šiurkštoka, labai šilta, o išskalbus išleidžia tankų susivėlusį pūką - pirštinėms tobula. Megzdama vėl kelis kartus suabejojau, ką aš čia mezgu: pirštines ar kepurę... Mat dydis toks, kad jau nėra atskaitos taško, kaip pamatuoti... Rezultatu likau patenkinta. Žemiau yra ir sveikinimas broliams, vis apie tas pačias pirštines... ir ne tik.

Šiandien tas vakaras, kai labiau norisi tylėti negu kalbėti... Vakaras, kuris grąžina mus prie labai paprastų ir tikrų dalykų. Kai savo trapumą išgyvename kaip šiaudą, savo gyvenimą – kaip sodais kvepiančius obuolius, savo jausmus – kaip vilną, kuri ir šiurkšti, ir šilta, bet visada – tikra.

Mielieji, mylimieji broliai, šį vakarą mes dovanojame jums vilnones pirštines. Į šias pirštines sumezgėme ne tik siūlus, bet ir savo meilę jums, geriausius linkėjimus, todėl jos ne tik šildys, bet ir saugos.

Dėkojame jūsų rankoms už atstatytą Bernardinų bažnyčią ir už visas „bažnyčias“, kurias statote mūsų širdyse. Kad kantriai kuopiate mūsų „tvartelius“, idant kai ateis Šviesa, būtume labiau pasirengę. Kad mokote ir lydite mus. Kad parodote langą, kai užsidaro visos durys. Už tai, kad meldžiatės už mus ir laiminate... Su nesibaigiančia viltimi ir tikėjimu, kad tapsime geresni, šviesesni, tyresni.

Ačiū jums, broliai. Ačiū Tau, Dieve.