Su VASARIO 16

Šis įrašas turėjo prasidėti ir baigtis tautinių mezginių serijos tęsiniu: paskatinti Sonatos, tingią pirmadienio popietę nuslinkom link upės, pliaukštelėjom keletą kadrų be didelių minčių, nes juk popietė, ak...

Bet keliant tas nuotraukas į blog'ą šiandienos kontekste, jos prabilo netikėtais simboliais. Man šiurpsta nugara, todėl nedaugžodžiausiu - aiškinkis, ką tai kalba tau...

Ką tau sako tautiškos vilnonės pirštinės, kurios dengia lengvabūdiškas dažytas akis?

Ką tau sako šis fokusas?

Ką tau sako šis "studento emigranto" rinkinys?

Aš džiaugiuosi savo vaikų meile būtent šiems, "tautiškiems", mezginiams. Kai vienas jų neseniai nei iš šio nei iš to parašė, kad jis turi "šakės kokią fainą kepurę, pačia geriausią, ir už tai dar kartą labai ačiū" supratau, kad šie "daiktai" jau kilstelėjo į "dalykų" kategoriją.

Todėl nemažiau už juos džiaugiuosi jų spalvingomis kepurėmis, pirštinėmis, baktusu... Nes aš nežinau, kada jiems prireiks būtent tokio --- sakykim, tautinio identiteto --- pastiprinimo. Bet jei prireiks, jie visada su savimi turės "dalykus" - bent jau kepurę ir pirštines. Gal tai bus impulsas, kuris įkvėps judėti toliau.

Prasmingos šventės. Megzkit savo mieliausiems

P.S. Ačiū Sonatai, už paskatinimą nufotografuoti pirštines ir už nuostabius siūlus visoms progoms.
P.P.S. Ar pirštines pastebėjai? Jų raštas optinis... :)