grazuolevasara: Mano Afrika: pradžia ir pabaiga

Baigėsi mano atostogos Afrikoje. Trys intensyvios, tirštos įspūdžių ir patirčių, pilnos netikėtumų savaitės --- švytintis, karštas laikas, kurio (tikrai žinau) niekada nepamiršiu. Kol kas širdyje ir galvoje viskas gyva, verda ir nelabai gula į žodžius, bet praeis nedaug laiko ir suguls: tiek į žodžius, tiek į blog'ą.

Pradžia. Kai beveik prieš metus su sūnum diskutavom, kur jam važiuoti studentų mainams, sutarėm, kad jei nori mokslų ir žinių, tai gali sėdėti savo "mokykloj" Rygoj ir skaityti knygutes. O jei nori patirties, tai te renkasi egzotišką šalį. Po kiek laiko sūnus sako: "Tanzanija..." Mane ištiko lengvas šokas, pažiūrėjau į žemėlapį - baisiai toli. Visiška nežinia ir visiškas kitokumas. Bet jei nerti, tai nerti... Spalį sūnus išvyko į Tanzaniją, Dar es Salaam universitetą.

O aš pradėjau regzti savo atostogų planus. Labai rimtai domėjausi Meksika, susiradau puikią kompaniją ir beveik jau mačiau save TEN... Bet vaikai "atsuko": Vytas Tanzanijoje, o aš planuoju į Meksiką?... Sako: "Mama, tu kartais labai keistai mąstai...". Staigiai pakeičiau kryptį, juolab kad Afrika seniai buvo mano kelionių planuose. Bet kad pas sūnų... trims savaitėms... keliauti vienai... to planuose, žinoma, nebuvo.

Bet ar tikrai nebuvo?.. Mano šviesaus atminimo tėtis dažnai skaitydavo knygas apie Afriką - jis mėgo rusiškus kelionių almanachus, "Serengetis neturi mirti", "Janoama", "Žalios Afrikos kalvos". Vieną kartą jis man pasakė, kad Afrikoje gyvena toks labai keistas paukštis, kuris vadinasi Marabu...

Paskui ir aš skaitinėjau tas knygas, žiūrinėjau nuotraukas, kažką įsivaizdavau... Dabar galvoju, kad tikriausiai tai ir buvo mano šios kelionės pradžių pradžia --- ta tėčio svajonė apie Afriką, kuri nugulė mano, dar vaiko, pasąmonėje ir ten tyliai augo, laukdama tinkamo laiko... Apsisprendimas važiuoti į Afriką buvo toks greitas ir lengvas tikriausiai todėl, kad jau ilgai brendo, tik aš to nežinojau... Tiesiog leidau įvykti tam, kas jau beldėsi.

Pabaiga. Iš 30 laipsnių šilumos grįžau į lengvą minusiuką. Šalta, sniegas, sluoksniai šiltų drabužių, dideli batai, iš ryto sunku sulaukti šviesos, odos alergija, astma... Tai sudėtingoji adaptacijos pusė. Ką parsivežiau? Daug šviesių blykstelėjimų: sūnus, atviri ir nuoširdūs vietiniai žmonės, skurdi buitis, susitikimai ir pokalbiai su keliaujančiais, naujai atrasti skoniai. Nuostabi gamta, balti paplūdimiai, kalnai, safaris... Lėtas (pole pole) buvimas; ne planuoti, o leisti vykti; laikrodis, kuris visada rodo geriausią laiką... Apie visa tai vėliau, o čia nuotaika: