Lapų šiurenimo sekmadienis

Šiandien išsirengėm į miškus: neskubėdami, mėgaudamiesi šiluma ir saule, traukdami kvapus, žarstydami lapus, bandydami užvadinti spalvas...

Eidama pro Žaibo kalną ties Pilaite, prisiminiau, kaip daugiau kaip prieš 10 metų čia ateidavau sugraibyti savo nusidūkusių vaikų. Vesdavau namo vėlyvų pietų (pagal paros metą - veikiau vakarienės), pakeliui vienas per kitą pasakodavo, kas kiek kartų važiavo nuo kalno/ apsivertė/ pastūmė/ apsižliumbė. Kas leidosi su padangom, o kas su kaimyno kilimėliais. Įspūdžių srautą pertraukdavo aimanavimas, kad jie dar visai nepavargę ir visai nenori nei valgyt, nei namo... Parėję prie durų trypdavo, kokie yra alkani... Pasitaikydavo, kad kažkas užmigdavo prie lėkštės, nors buvo visai nepavargęs... Dabar Žaibo kalnas užžėlęs krūmais, vienas iš "čiuožinėtojų" Škotijoj, kitas - Tanzanijoj. Kiti kalnai ir kiti pietūs, taip sakant.

Bet grįžtu į šiandien. Beveik nefotografavau, nes nesinorėjo pertraukti to srovenimo jausmo. Tik keletas akimirkų. Ir lapų šiurenimo muzika.

Pilaitės vandens malūnas

Popietė

Pilaitės piliakalnis ir senieji pastatai

Savaip saugojama medinė architektūra

Buvęs Pilaitės dvaras

Ant piliakalnio

Lapų šiurenimo muzika

Šilumiukai I

Kai kuriuos žmones vadinu Tylos žmonėmis: jie apsiausti tylos ir ramybės net tada, kai kalba. Tokių žmonių galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų: vieną sutikau Camino de Santiago, jo tyla buvo labai švari, vėliau sužinojau, kad jis kunigas. Tylos žmogus yra mano kirpėja: net kai ji dirba ir kalba, vistiek esu kažkokioj harmoningoj tyloj, neskubrume (veiksmas vyksta kirpykloje!!!)... Na ir dar keletas.

Kai kurie yra Triukšmo žmonės: aplink juos triukšmas net tada, kai jie tyli... Jų daug.

Dar yra Šilumiukai. Pažiūri į žmogų ir iš karto tampa aišku, kad prie jo bus šilta: nuo žvilgsnių, žodžių, buvimo... Jų irgi keletą pažįstu.

---------

Praėjusią savaitę sužinojau, kad bręsta vienos Šilumiukės gimtadienis. Iš karto tapo aišku, kodėl kažkada beveik be sąmonės pirkau Fassett vilną --- šis aiškumas tik patvirtino taisyklę, kad vyksta tai, kas turi įvykti.

Buvo labai smalsu išbandyti tiek naują pirštinių modelį, tiek siūlą. Rezultatu likau labai patenkinta. O spalvingos, džiaugsmingos, šiek tiek neprotingos pirštinės penktadienį nutūpė ant Šilumiukės rankų. Vieną ji iš karto pavadino "vynuogėmis", nes primena ant močiutės stoginės išsiraizgiusias vynuoges. Kitos pavadinimo neatsimenu - kažkas apie ugnį, lapus ar lapę.

 Modelis ir pirštinių savininkė - Šilumiukė Rita.
Siūlai - Rowan Fassett vilna, pirkta, aišku, Mezgimo zonoje

Ruduo

Čia galiu baigti, ane?

Man patinka ruduo, ypač savaitgaliais: kai oras geras, galiu ilgai vaikščioti, kvėpdama salsvą paauksintą miglą. Kai oras blogas, galiu ramiai megzti arba skaityti. Nėra vidinio rimbo daryti daugiau, greičiau, labiau, geriau.... Lėtai sau srūvi kaip atvėsusi upė, retkarčiais priglusdama prie plinkančių krantų. Svarbiau tėkmė.

Šįryt pradėjau keistą mezginį: lyg ir žinau, ką noriu numegzti, bet visai neįsivaizduoju, kas gausis. Todėl šis  mezginys vadinasi Neprognozuojamu. Neaiškumas labiau dėl siūlų, nes negaliu nuspėti, kokia dar dizainerio gudrybė išlįs. Bet tas įdomumas ir varo pirmyn.

 

Čia galėtų būti moralas apie tai, kad mano gyvenime dalykai labiau neprognozuojami nei prognozuojami, todėl tiesiog džiaugiuos... Bet moralo nebus. Tik žiauriai mėgaujuos šia spalvinga vilna, ją megzti daug maloniau nei juodą kepurę. O dar tas neprognozuojamumas :)

Kepurė, beje, šiandien iškeliavo į Vokietiją, o aš kaifuoju, kad vakarais nereikės megzti juodai, nes sunku įžiūrėti, ir mintys tarsi kažkaip pajuoduoja... Todėl aš tikriausiai vengsiu juodų kepurių, nors jos ir stilingos :)

Kas dar apie šį rudenį? Sūnus išvyko į Tanzaniją. Mokausi ispanų: cantebresa, encantado, abuelo, ordenador, lluvia, nuera... --- net saldu. Nusipirkau gražiausią gyvenime paltą. Bręsta kelionė, nuo kurios išsipildymo užima kvapą...

Toks ruduo

P.S. Nuotrauka su Arkliuku Ritos Ž. Koncentratas...

P.P.S. Marga vilna Colorscape Chunky (gamintojas Rowan, dizaineris Kaffe Fassett). Aišku, iš MZ.

Novaraistis. Gervių sapnai arba Važiuok greičiau...

Novaraistis - tai buvęs durpynas Šakių rajone, kuriame migracijos metu nakvoja pulkai gervių.

Keista būsena prasideda artėjant link Novairaisčio, kai įprastus bimbalus už automobilio stiklo pakeičia būriai laumžirgių.

(Čia prisiminiau seną istoriją, kaip kažkada, vėlyvą rudenį, temstant važiavome į vieną kaimą. Staiga už mašinos lango pasipylė bimbalai kaip plaštakės... Aš susijaudinau, nes tokių "bimbalų" dar nebuvau mačiusi. Iš tikrųjų tai buvo pirmasis sniegas, dideliais kąsniais lėtai drimbantis ant mūsų pavargusių langų... Ak, bet čia ne apie tai)

Taigi, laumžirgiai... Kadangi laukti teko ilgai, bemaž tris valandas, įsaulyje įsitaisiau ...megzti. Laumžirgis panūdo perskaityti raštą.

Paskui patikrino, ar teisingai mezgu.

Galiausiai dingo, nes saulei leidžiantis dangumi ėmė plaukti gervių pulkai...

Nuo čia galėtų likti vien daugtaškiai, nes visa kas prisipildė ilgesingo gervių klyksmo. Man tas klyksmas visada liūdnas ir kažkoks (tarsi) neišsipildęs.

Gervės tikriausiai taip klykia todėl, kad yra taip surėdytos.

Gal dar? Juk tai geriau nei žodžiai...

Žinau, kad čia dar grįšiu.

Mano saldžioji pusė ---- Užmiršimas

Trikampių skara baigta.
Esu žiauriai patenkinta, nors ir švelniai kanda kaklą.  Bet galiu derinti raudoną, rudą ir juodą. Ir kitokias spalvas bei faktūras, kurios atrodytų keisti deriniai ar simboliai... o dabar juos sujungia Užmiršimo skara.

tu pamirši mane tu pamirši mane tu pamirši
ir už tai nenumirsi mielasis už tai kad
pamirši nemirsi

aš pamiršiu tave aš pamiršiu tave aš
pamiršiu
ir nemirsiu vienatine mano gal vien tik
todėl ir nemirsiu

(D. Kajokas)