Iš ryto mintyse padėkoju tam, kuris išrado ausų kamštukus, ir pradedu naują dieną. Rytinė kava, sumuštinis. Pagaliau baigiau Leone pirktą duoną! Moralas: su savimi neštis tik minimaliai ir tik būtiniausio maisto - vandens, sausainių, riešutų. NE: pomidorams, duonai, tunui.
Išeinu į kalnus. Kylu kartu su saule. Net nebandysiu aprašinėti saulėtekio grožio, nes "žodžiai nepajėgūs visko apsakyti/ vos užsikalbėjai - jau ir banalu" (A. Mikuta).
Išeinu į kalnus. Kylu kartu su saule. Net nebandysiu aprašinėti saulėtekio grožio, nes "žodžiai nepajėgūs visko apsakyti/ vos užsikalbėjai - jau ir banalu" (A. Mikuta).
Foncebadon - mažas kaimelis kalnuose, mane nustebinęs skurdžia aplinka ir gana nykia nuotaika.
Sulopyti stogai, kiauri sulankstyti kibirai ant duobėto kelio, atstojančio pagrindinę kaimelio gatvę, šiukšlės, valkataujantys šunys ir katinai... Nepaisydama nykaus vaizdelio, nusimetu kuprinę, keičiu fotoaparato elementus, persirengiu, žodžiu, trypiu... Pro šalį praeina švarutėlių ir manieringų prancūzų pora. "Būk atsargi, - sako man ir keistai šypteli. - Šiame ir kitame kaime gyvena keisti žmonės templars." Matyt iš baimės, apie templars pagalvojau kaip apie vagis ar plėšikus, todėl kuo greičiausiai susirinkau savo daiktelius ir dingau iš šio tylaus kaimo...
Takas tebekyla į kalną, o man lengva - matyt "neša" džiaugsmas, kad esu kalnuose. Banguojantys vaizdai, kvapai, širšių zvimbimas, karvių skambaliukai - taip seniai pažįstama ir taip pasiilgta.
Praeinu piligrimų kryžių. Čia reikėtų palikti akmenuką ar kokį mielą daikčiuką, atneštą iš namų su intencija, padėka ar linkėjimu. Aš tokio daikčiuko neturiu, todėl pastoviniuoju, pasidairau ir traukiu toliau. Neužilgo prieinu Terradillos de los Templarios - tą antrą kaimą su "keistais žmonėmis". Na čia iš tikrųjų keista: pastatytas tarsi koks kioskas su užrašais "Knights Tamplers" ir su rodyklėmis į įvairias pasaulio šalis. Prikabinėta kryžių, amuletų, prikrauta knygučių, garsiai groja bažnytinė muzika. Misterija, vaidinimas...
Čia pat pamatau teisingąjį prancūzą. "Čia tie žmonės", - sako jis ir eina šalin. O man kažkodėl visai nesinori skubėti, o kaži koks smalsumas traukia užeiti vidun. Tačiau kol kas nedrąsiai trypčioju lauke ir vis stengiuosi įžiūrėti, kas ten vyksta viduje. Matau žmones, apsirengusius uniformomis, o taip pat pamatau du jau man pažįstamus piligrimus (pusbroliai danas ir amerikietis), todėl įsidrąsinu ir įeinu vidun. Nepaisant aplinkos keistumo ir paslaptingumo, jaučiuos rami. Sutikti piligrimai kiek praskleidžia šio "maskarado" uždangą: šia kaimas iš tiesų anksčiau priklausė Tamplierių ordinui ir netgi pasakojama, kad paskutinis tamplierius čia ganė žąsį, kuri dėjo auksinius kiaušinius... Tamplieriai čia tebegyvena (tie "keisti žmonės" su uniformomis) ir palaiko tamplieriškas tradicijas. Realiai niekas nežino, nei ką jie veikia, nei iš ko gyvena. Tik iš nuotraukų ant sienų galima spėti, kad čia vyksta intensyvus dvasinis gyvenimas, palaikomi ryšiai su tam tikrais žmonėmis visame pasaulyje. Anot amerikiečio, kurio tėvas priklausė masonų ložei, čia sutiktas vyresnysis tamplierius ko gero daugiausia pasaulyje žino apie šį ordiną. Atskleidžia tiek, kiek nori arba kiek mano galįs atskleisti. Intriguoja! Dar kiek pasišnekučiuojam, išgeriam arbatos, aš nusiperku kriauklę - piligrimų simbolį. Kadangi Tamplierių ordinas buvo sukurtas, kad apsaugoti piligrimus jų kelionėje į Šventąją žemę, kriauklė man iš karto tampa ne "daiktu", o "dalyku".
Palieku ištikimuosius tradicijai tamplierius ir žingsniuoju toliau. PO geros valandos pavargusios pėdos atsisako toliau eiti, todėl prisėdu ant kuprinės, išsitraukiu telefoną, skambinu į Lietuvą ir šnekuos, šnekuos... Ilgesys jau pradeda spausti ašarą, o dar tik pusė laiko praėjo.
Nuėjus dar gerą gabalą kelio, apačioje matau kaimą, kuris atrodo visai jaukus. Pasakau sau, kad jei man patiks vietiniame bare, tai pasiliksiu čia nakvoti.
Po kokių 20 min. užeinu į barą ir suprantu: taip, pasiliksiu. Baro aplinka kaip tradicinės ispaniškos taberna, pilna žmonių, pilvo fantazijas žadina skaniausi kvapai ir įtikinančios porcijos. Susitinku Irina ir Eric, kartu papietaujam ir einam į allbergue. Švarus, jaukus ir tvarkingas nedidelis allbergue, perstatytas iš senovinio akmeninio namo. 
Ir dar: vakarienę gaminsim ir valgysim visi bendrai! O kol dar ne vakarienė, einu pasivaikščiot. Po vakarienės prie manęs prieina vienas toks labai kuklus ir tylus vaikinukas iš Vokietijos. Įsišnekam. Pasirodo, prieš penketą metų jų parapijoje buvo renkami savanoriai statybų darbams Ispanijoje. Užsirašė jis kartu su keletu savo draugų, atvažiavo ir padėjo atstatyti būtent šį allbergue: ardė stogą, aukštino sienas. O štai dabar atvažiavo pabūti ir pajusti, koks čia jausmas... Nuoširdumas, atvirumas, bendrystė - štai kokie jausmai čia puoselėjami. Dar kiek pasikalbėjom apie "gerus jausmus" ir išsiskirstėm miegoti po kažkada jo paties rankomis keltu stogu...
Sulopyti stogai, kiauri sulankstyti kibirai ant duobėto kelio, atstojančio pagrindinę kaimelio gatvę, šiukšlės, valkataujantys šunys ir katinai... Nepaisydama nykaus vaizdelio, nusimetu kuprinę, keičiu fotoaparato elementus, persirengiu, žodžiu, trypiu... Pro šalį praeina švarutėlių ir manieringų prancūzų pora. "Būk atsargi, - sako man ir keistai šypteli. - Šiame ir kitame kaime gyvena keisti žmonės templars." Matyt iš baimės, apie templars pagalvojau kaip apie vagis ar plėšikus, todėl kuo greičiausiai susirinkau savo daiktelius ir dingau iš šio tylaus kaimo...Takas tebekyla į kalną, o man lengva - matyt "neša" džiaugsmas, kad esu kalnuose. Banguojantys vaizdai, kvapai, širšių zvimbimas, karvių skambaliukai - taip seniai pažįstama ir taip pasiilgta.
Praeinu piligrimų kryžių. Čia reikėtų palikti akmenuką ar kokį mielą daikčiuką, atneštą iš namų su intencija, padėka ar linkėjimu. Aš tokio daikčiuko neturiu, todėl pastoviniuoju, pasidairau ir traukiu toliau. Neužilgo prieinu Terradillos de los Templarios - tą antrą kaimą su "keistais žmonėmis". Na čia iš tikrųjų keista: pastatytas tarsi koks kioskas su užrašais "Knights Tamplers" ir su rodyklėmis į įvairias pasaulio šalis. Prikabinėta kryžių, amuletų, prikrauta knygučių, garsiai groja bažnytinė muzika. Misterija, vaidinimas...
Čia pat pamatau teisingąjį prancūzą. "Čia tie žmonės", - sako jis ir eina šalin. O man kažkodėl visai nesinori skubėti, o kaži koks smalsumas traukia užeiti vidun. Tačiau kol kas nedrąsiai trypčioju lauke ir vis stengiuosi įžiūrėti, kas ten vyksta viduje. Matau žmones, apsirengusius uniformomis, o taip pat pamatau du jau man pažįstamus piligrimus (pusbroliai danas ir amerikietis), todėl įsidrąsinu ir įeinu vidun. Nepaisant aplinkos keistumo ir paslaptingumo, jaučiuos rami. Sutikti piligrimai kiek praskleidžia šio "maskarado" uždangą: šia kaimas iš tiesų anksčiau priklausė Tamplierių ordinui ir netgi pasakojama, kad paskutinis tamplierius čia ganė žąsį, kuri dėjo auksinius kiaušinius... Tamplieriai čia tebegyvena (tie "keisti žmonės" su uniformomis) ir palaiko tamplieriškas tradicijas. Realiai niekas nežino, nei ką jie veikia, nei iš ko gyvena. Tik iš nuotraukų ant sienų galima spėti, kad čia vyksta intensyvus dvasinis gyvenimas, palaikomi ryšiai su tam tikrais žmonėmis visame pasaulyje. Anot amerikiečio, kurio tėvas priklausė masonų ložei, čia sutiktas vyresnysis tamplierius ko gero daugiausia pasaulyje žino apie šį ordiną. Atskleidžia tiek, kiek nori arba kiek mano galįs atskleisti. Intriguoja! Dar kiek pasišnekučiuojam, išgeriam arbatos, aš nusiperku kriauklę - piligrimų simbolį. Kadangi Tamplierių ordinas buvo sukurtas, kad apsaugoti piligrimus jų kelionėje į Šventąją žemę, kriauklė man iš karto tampa ne "daiktu", o "dalyku".
Palieku ištikimuosius tradicijai tamplierius ir žingsniuoju toliau. PO geros valandos pavargusios pėdos atsisako toliau eiti, todėl prisėdu ant kuprinės, išsitraukiu telefoną, skambinu į Lietuvą ir šnekuos, šnekuos... Ilgesys jau pradeda spausti ašarą, o dar tik pusė laiko praėjo.
Nuėjus dar gerą gabalą kelio, apačioje matau kaimą, kuris atrodo visai jaukus. Pasakau sau, kad jei man patiks vietiniame bare, tai pasiliksiu čia nakvoti.
Po kokių 20 min. užeinu į barą ir suprantu: taip, pasiliksiu. Baro aplinka kaip tradicinės ispaniškos taberna, pilna žmonių, pilvo fantazijas žadina skaniausi kvapai ir įtikinančios porcijos. Susitinku Irina ir Eric, kartu papietaujam ir einam į allbergue. Švarus, jaukus ir tvarkingas nedidelis allbergue, perstatytas iš senovinio akmeninio namo. 
Ir dar: vakarienę gaminsim ir valgysim visi bendrai! O kol dar ne vakarienė, einu pasivaikščiot. Po vakarienės prie manęs prieina vienas toks labai kuklus ir tylus vaikinukas iš Vokietijos. Įsišnekam. Pasirodo, prieš penketą metų jų parapijoje buvo renkami savanoriai statybų darbams Ispanijoje. Užsirašė jis kartu su keletu savo draugų, atvažiavo ir padėjo atstatyti būtent šį allbergue: ardė stogą, aukštino sienas. O štai dabar atvažiavo pabūti ir pajusti, koks čia jausmas... Nuoširdumas, atvirumas, bendrystė - štai kokie jausmai čia puoselėjami. Dar kiek pasikalbėjom apie "gerus jausmus" ir išsiskirstėm miegoti po kažkada jo paties rankomis keltu stogu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą