19 zodziu

Gyvenimo jausmo ir gyvenimo dziaugsmo.
Silumos, draugu, giliu jausmu, spalvingu patirciu, drasiu uzmoju --- kiek sociai telpa i kiekviena diena.

Tau, Vytai.

Camino de Santiago: Ate!

Aš viską turiu: ilgą kelią po kojom ir laisvę širdy

Camino de Santiago. Liko viena naktis

Ką širdžiai veikt, Karaliau, jeigu ne skaudėti
(juk, sako, ašaromis ji tik nusiprausia).
Jai, sako, reikia leisti kartais paliūdėti
ir kokias tris dienas su ja pavaikščiot apsiblausus.

Graudu ir liūdna iš gerumo :) Draugų linkėjimai, smulkūs "amuletai" palaikymas, juokeliai, už viso to šiluma ir tikrumas --- ech, tai yra tiek daug, begalodaug!

Ir nieko nesveria :)

Apie sėkmės filosofiją

Perskaičiau straipsnį "Bernardinuose" ir norisi šaukti "Taip, taip, taip!". Gal pagaliau pradedame apsivalyti nuo amerikoniškos sėkmės filosofijos dzinguliukų. Dėkoju bet kokiam visuomenės virsmui, kuris išjudino "pozityvaus mąstymo kaip tapti turtingu, galingu, įgyti draugų, daryti įtaką kitiems, 7 sėkmės paslapčių ir 69 patarimų, kaip užtikrinti šeimyninę laimę (...)" pamatus. Aš noriu savo gyvenimą ir tai, kas jame vyksta, priimti atvira širdimi ir švariu protu. Suvokti, išjausti, priimti, džiaugtis, verkti, stengtis, dirbti, siekti - bet tikrų dalykų, ne iliuzijų.
"Negatyvaus mąstymo menas" - nuostabus filmas ta pačia tema.

Atgal į save

Camino de Santiago. Liko dvi dienos

Šiandien jau kankina įkyrus klausimas "ką dar turėčiau padaryti" ir "kad tik ko nepamiršti", todėl darysiu sąrašą. Žinau, kad visų darbų nenudirbsiu, reikalų nesutvarkysiu, ir tikriausiai kažko svarbaus nepasiimsiu, o pasiimsiu ką nors, ko nereikės... Bet esam įpratę skaityti instrukcijas, todėl ir kuriam tuos sąrašus: rytdienos darbų, savaitės darbų, pirkinių, kviestinių svečių, kelionės daiktų, rekomenduojamų knygų, svajonių...

Jei į galvą netelpa tokie paprasti dalykai, tai kuo ji tada užimta?
Kuo ilgesnė kelionė, tuo mažiau daiktų reikia

Buenas tardes

(atrodo, kad tai reiškia "labas vakaras", bet nebūtinai)

Žinau keturis naivius angeliukus, sėdinčius ant stogų atbrailų ir stebinčius miestą. Juos ir dar kai ką, kas man labai patinka Vilniuje, norėjau sukelti į blog'ą, bet neradau laido, kuris seną fotoaparatą sujungtų su labai senu kompu. Todėl paveikslėlių kol kas nėra, nes ieškau laido... Biškį pikta dėl to, bet nelabai. Nes aš jau supratau, kad esu ne ta, kuri visadaviską randa. Aš randu beveik visada ir beveik viską :)

Šiandien visa diena kaip pamokėlė: turėjau daug planų, kvietimų, vieni keitė kitus, kažką keičiau aš, atsiprašiau, perdėliojau... o galiausiai ėjau į kiną. Kupina laukimo vėl pamatyti ką nors tokio pipiriukiško. Pakeliui prasukau pro Mokytojų namus, ten radau sodinukų mugę. Tiesiog gatvėj. Man ta mugė - kaip oazė. Ką tik pro šalį prakaukšėjo brandinta panelė su prabangiu krepšiu, kuriame stilingai supakuotas čežėjo eilinis (tikriausiai) sijonėlis, pabrėžiantis jos privalumus ir paslepiantis trūkumus, o čia... tikri žmonės: įraudusiais veidais, šviesių akių, pilnom šypsenom, tarmiškom šnektom... Tarp medaus, žolelių, obelų, kriaušių, aviečių, šilauogių, vynuogių, svarainių, šaltalankių ir dar kažin kokių sodinukų. Kol kas aš nieko nesuprantu apie medžius (man tiesiog gražu), bet buvo gera matyti tuos žmones. Džiaugsmingus, giedrus, kalbančius, žiūrinčius į akis.

A, tiesa, apie kiną. Nusipirkom komplektą KYNAS+VYNAS, labai smagiai gurkšnojom vyną, o paskui ėjom į kyną... Čia prisiminiau rusų patarlę "dovieriaij, no provieriaij". Nustraksėjau pripildyta lūkesčių vėl pamatyti kažką tooookio, ir hmmm... Paskutiniam filmo trečdaly ėmėm kurti savo siužetus (dabar jis eis skandintis, o dabar ji neateis...). Pramoga visai vykusi, rekomenduoju. Bet šiaip gaila: aktoriai žinomi, siužetas tarsi irgi toks, iš kurio galima pinti istoriją, bet nesukabinta kažkas... Kitą kartą atidžiau skaitysiu aprašymus.

Šiandien vietoj moralo Giedrės Kazlauskaitės straipsnis. Gal bent kiek tinka į kontekstą, o gal ir ne.