Naujos patirtys. Viešasis transportas

Daugiau nei 10 metų labai šiltai ir patogiai važinėjau tarnybiniu automobiliu, todėl viešąjį transportą prisimindavau tuomet, kai į mokyklą išsiruošdavo vaikai arba kai koks nors autas ar trūlas tapdavo trukdžiu kelyje (visiems pasitaiko, tiesa?). Na, kartais savaitgaliais pasidarydavau pramogą ir autobusu važiuodavau į miestą, bet labai retai. Dabar gi jau savaitę autobusas yra pagrindinė mano susisiekimo priemonė ir galiu pasakyti, kad kol kas man visai patinka:

• lėtas važiavimas nejučia sustabdo mintis ir jos pradeda slinkti taip pat lėtai, kaip ir autobusas. Tada išryškėja detalės, gali atrasti netikėtų kampų ir įžvalgų, šviesos ir šešėlių tiek už lango, tiek galvoje :).
• Kelionės tikslas paprastai nesutampa su stotele, todėl tenka paėjėti miestu. Sugalvojau tokį žaidimą: einu ne tiesiausiu keliu, o mažomis gatvelėmis, užkampiais, kiemais. Nerealu --- sutinku žmones, kurie kartais kažkodėl nusišypso; perėjau ružavais žiedlapiais nubarstytu šaligatviu; pakalbinau įsaulyje išsidriekusią katę, kuri, kaip tikra miestietė, nekreipė nė mažiausio dėmesio į netoliese tupinėjančius balandžius; ne apvažiavau, o apėjau vaikų piešinių piramidę Rotušės a. Ir vėl - besimainančios šviesos, šešėliai, garsai, kvapai... Naujai atrandu savo miestą ir savo lėtą gyvenimą jame.
  

Kas trikdo viešajame transporte? Ogi asmeninės istorijos, kurias važiuojantys pasakoja per mobiliakus. Kol kas nemoku nuo to atsiriboti, todėl prieš mano valią laiks nuo laiko išgirstu istorijas apie tai, kad "žinai, man skauda tulžį", kad "jis mane, koroče, paliko", kad "kitą savaitę važiuosiu į kaimą, o šunį turbūt paliksiu Eugenijai arba Elzei", kad "atsiprašau, neatvažiavau, nes neturėjau tamsių drabužių", kad "važiuoju į Rimi, nes ten kulšelių akcija"... Ir daug daug visko, ką kažkodėl kuo garsiau, išraiškingiau, su pasimėgavimu norisi išpasakoti tame vos judančiame autobuse. Tarsi skambėtų asmeninių istorijų choras, beveik vertas LTV...
Truputį liūdna, nes atrodo, kad žmonės neturi kas juos išklausytų gyvai: tyliai, jautriai, linksėdami galva, pritardami akimis. Atrodo, kad kažkada buvę jautrūs, intymūs dalykai išvelkami į viešojo transporto tribūną...
Geriau jau žmonės autobuse kalbėtų apie vaivorykštes, debesis bičių ir antaninius obuolius, kurie skraido po palėpę skleisdami geltoną šviesą...
Einu į autobusą - neskambinkit man dabar :)